„Olegas“ – antrasis 36 metų J.Kursiečio vaidybinis filmas. Juostos pasaulinė premjera įvyko Kanų kino festivalyje, ji jau spėjo apkeliauti ne vieną pasaulio kino festivalį ir pelnė daug apdovanojimų.
Apie Latvijos rusą Olegą, dėl pinigų išvykusį dirbti į Belgiją, pasakojančiame filme režisierius svarsto emigracijos ir savo šalies problemas.
Kūrinys paremtas tikra istorija ir emigrantų, dirbančių Belgijoje, pasakojimais.
Filme V.Novopolskio vaidinamas Olegas išvyksta į Briuselį nelegaliai dirbti mėsininku. Siekdamas užsidirbti pinigų ir įsitvirtinti jis galiausiai tampa lenkų nusikaltėlių gaujos nariu.
Lapkričio 12 d. vykusiuose nacionaliniuose Latvijos kino apdovanojimuose „Olegas“ buvo išrinktas geriausiu praėjusių metų filmu, o neseniai pasibaigusiame Talino tarptautiniame kino festivalyje „Juodosios naktys“ varžėsi dėl geriausio Baltijos šalies filmo, kur laimėjo Tomo Vengrio debiutinė juosta „Gimtinė“.
Su J.Kursiečiu Taline kalbėjomės apie filmo atsiradimo istoriją, apie Olegą įkūnijusio Lietuvos aktoriaus V.Novopolskio atradimą ir vizualinius sprendimus.
– Kai prabylame apie emigraciją, dažniausiai kalbame apie Angliją, Airiją ar Skandinavijos šalis. Kodėl nusprendėte filmuoti Belgijoje?
– Tai ir yra svarbiausia priežastis. Mat neįprasta girdėti panašius dalykus, kai galvojame apie Belgiją.
Vienas pirmųjų įkvėpimo šaltinių buvo tikra istorija, kuri rutuliojosi būtent Belgijoje.
Man Belgija visada atrodė nuobodi Europos Sąjungos šalis, kurioje yra Europos Parlamentas ir Komisija.
Juokingiausia, kad kai ruošiausi filmui, man visi kartojo, kad toje šalyje nerasiu nieko įdomaus.
Tačiau mes su operatoriumi vos per porą dienų be jokios pagalbos ten atradome latvių emigrantų, dirbančių mėsos fabrike.
Viena svarbiausių „Olego“ žinučių yra ta, kad pirmasis įvaizdis visada apgaulingas, nes patys pasirenkame daug ko nepastebėti, praleisti pro akis. Belgijos įvaizdis tai tik patvirtina.
– Kaip žmonės Belgijoje reagavo į istoriją, kurią papasakojote filme? Gal jie apsimetė, kad toks pasaulis jų šalyje neegzistuoja?
– Ne, jie elgėsi civilizuotai. Kai pristatėme projektą Belgijos kino rėmimo fondui, jiems jis taip pat atvėrė akis. Konkurencija dėl finansavimo buvo didžiulė, nes per metus jie paremia tik du projektus – mes patekome tarp jų.
Kita vertus, Lenkijos kino fondas reagavo priešingai. Kai kreipėmės į jį paramos, mūsų prašymas buvo atmestas, nes tokie dalykai Belgijoje esą neegzistuoja.
Pasak fondo atstovų, Belgija – civilizuota šalis, o mes išsigalvojame istoriją, kurioje pavertėme lenkus blogiukais.
Tad susidūriau su dviem skirtingais poliais – Belgija, kuri elgėsi labai pagarbiai, ir Lenkija, kuri bijojo visko, apie ką kalbame filme.
– Prieš filmuodami kalbėjotės tik su latvių ar ir kitų šalių emigrantais?
– Su latviais ir Latvijos rusais. Nesvarbu, ar emigrantas yra latvis, rumunas, lenkas, lietuvis, albanas, nes visų istorijos labai panašios. Mums tiesiog buvo lengviau surasti bendrą kalbą su savo tautiečiais.
– Filmą nufilmavote kvadrato formatu, jame gausu stambių Olego veido kadrų. Ar taip siekėte geriau perteikti pagrindinio veikėjo emocijas?
– Būtent. Kai su operatoriumi Bogumilu Godfrejowu kūrėme vizualinę juostos koncepciją, sakiau jam, kad kai darysime stambius Olego planus, noriu, kad jo veidas būtų tiesiog jaučiamas ekrane. O jei būtume naudoję platų ekraną, aplink būtų daug tuščios erdvės.
Mano atspirties tašku virto Olego paso nuotrauka, kuri yra kvadrato formos.
Bogumilas vizualinius sprendimus išplėtojo. Jis restauravo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio 18 mm objektyvą.
Prie kameros pritvirtinome diržą, kurį būtų galima perjuosti per liemenį, – taip galėjome laisvai judėti su kamera.
Stengėmės visomis išraiškos priemonėmis kuo įtikinamiau žiūrovams papasakoti istoriją.
– Su operatoriumi B.Godfrejowu dirbote ir prie savo ankstesniojo filmo.
– Jis filmavo mano pirmąjį filmą „Modris“. Šiuo metu kartu dirbame prie trečiojo.
Mes tarsi kartu užaugome, atradome bendras vertybes ir pomėgius. Esu įsitikinęs, kad filmas pavyksta tik tuomet, kai kūrybinis branduolys dirba išvien.
Panašiai pagrindiniam Olego vaidmeniui pasirinkau ir V.Novopolskį.
Jau žinojau, kad jis yra geras aktorius, iš vaizdo medžiagos, kurią jis man buvo atsiuntęs.
Nerengiau bandomojo filmavimo, tiesiog pakviečiau jį atvykti į Rygą. Parke gėrėme kavą, kalbėjomės apie gyvenimą ir kiną.
Norėjau suprasti, ar galėčiau dirbti su juo kaip žmogumi.
Pasirodė, kad mus sieja tos pačios vertybės ir gyvenimo supratimas. Manau, šis žmogiškasis ryšis yra labai svarbus.
– Kodėl pagrindiniam vaidmeniui nepasirinkote Latvijos rusų aktoriaus?
– Jų buvo gal tik kokie penki ar šeši – dalis arba per jauni, arba per seni. Vienas dalykas yra gerai kalbėti rusų kalba, visai kas kita – kai ji yra tavo gimtoji kalba. Man buvo svarbu, kad aktoriaus gimtoji kalba būtų rusų. Mat improvizuojant scenas arba stresinėse situacijose svarbu, kad aktoriui nereikėtų galvoti apie tai, ką sako.
– Vienoje scenoje Dawido Ogrodniko vaidinamas Andžejus Olegui sako: „Dabar tu esi naujasis lenkas“. Įdomu tai, kad aktoriaus pavardė yra Novopolskis. Ar tai improvizacijos rezultatas?
– Taip. Jiems buvo duotas vienas kartas ir jį panaudojome. Kurdamas filmą tokias scenas nufilmuoju vienu dubliu, kaskart stengiuosi vis ką nors pakeisti.
Kartais tiesiog liepiu aktoriams mane nustebinti.
Nufilmuojame gerą kadrą, o aš sakau: „Padarykime dar vieną, tik šį kartą sugalvokite ką nors nauja.“ Man patinka suteikti laisvę aktoriams.
Minėtas atvejis buvo viena iš tų scenų, kur Dawidas improvizavo ir jam puikiai pavyko.
Novopolskis, naujasis lenkas. Jis jam įteikė naują Lenkijos pasą. Tai buvo toks puikus derinys, kad negalėjome jo nepanaudoti.
– Kadangi daug improvizavote, ar labai keitėsi scenarijus?
– Scenarijus buvo labai detalus, su visais dialogais. Iš pradžių perskaitydavome sceną. Įsivaizduodavome, kas turi įvykti ir kas turi būti pasakyta. Visa kita – atsitiktinumų ir aktorių rankose.
– Ar visas scenas nufilmavote Belgijoje?
– Ne. Penkiolika dienų praleidome Latvijoje, kur nufilmavome beveik visus interjerus. Mėsos fabriką ir scenas po vandeniu filmavome Lietuvoje.
Tada dešimt dienų praleidome Belgijoje.
– Kodėl nusprendėte, kad jūsų pagrindinis veikėjas bus būtent Latvijos rusas? Ar tokį sprendimą lėmė nepiliečio pasas, Latvijoje išduodamas daugiausia rusakalbiams?
– Tai nebuvo vienintelė priežastis, bet mūsų šalyje išties egzistuoja nepilietybė. Tai buvo vienas iš tikrosios istorijos elementų, kuris patraukė mano dėmesį.
Manau, kad mes, kaip valstybė, kenčiame nuo šios problemos, nes neturime jai sprendimo.
Kiekvieną kartą, kai artėja rinkimai, nacionalistai šaukia: „Balsuokite už mus, kitaip šalį užims rusai.“ Vladimiro Putino Rusija naudojasi tuo teigdama, kad nori apsaugoti savo žmones.
Mes matėme, kas atsitiko Kryme ir Gruzijoje, o dabar patys save skriaudžiame.
Šią temą filme pasirinkau todėl, kad noriu Latvijoje sukelti bent kokią nors diskusiją.
Tiesa, kai šį filmą spalio pabaigoje išleidome į Prancūzijos kino ekranus, joje vykdėme reklamos kampaniją.
Po visų seansų prancūzai klausė, ką reiškia nepiliečio pasas ir kas tai yra. Jie to negalėjo suprasti ir net nebuvo apie tai girdėję.
Latvijoje – tai didelė problema, o mes ją tiesiog slepiame.
Žinoma, realiame gyvenime piliečiai ir nepiliečiai nekonfliktuoja, tačiau įtampa kyla ir, jei to neišspręsime, ateityje turėsime dar daugiau problemų. Toks padalijimas šalyje nėra sveikas.
* * *
Kas yra nepiliečio pasas Latvijoje?
Nepiliečiai – asmenys, kurie nėra Latvijos ar kitos šalies piliečiai, bet kurie, pagal Latvijos įstatymą „Dėl buvusios SSRS piliečių, neturinčių Latvijos ar kitos pilietybės“ statuso, turi teisę į Latvijos vyriausybės išduotą nepiliečio pasą, taip pat kitas konkrečias teises. Maždaug du trečdaliai jų yra etniniai rusai, po jų yra etniniai baltarusiai, etniniai ukrainiečiai, etniniai lenkai ir etniniai lietuviai.
Latviški nepiliečių pasai išduodami asmenims be pilietybės. Su nepiliečių dokumentais galima naudotis keliaujant, tačiau žmonės neturi balsavimo teisės ir jiems neleidžiama dirbti valstybės institucijose. Nepiliečiams galioja ir kiti suvaržymai, pavyzdžiui, įsigyjant nekilnojamojo turto ar šaunamąjį ginklą. Kita vertus, nepiliečio pasas gali būti ir naudingas, nes leidžia keliauti be vizos po Nepriklausomų valstybių sandraugos šalis.
Nepiliečiai Latvijoje tokį statusą įgijo 1990-aisiais. Daugiausia buvo tokių žmonių, kurie 1940–1989 m. migravo į Latvijos SSR iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų, ir jų vaikai, gimę iki 1992 m. liepos 1 d.
Rusakalbiai gyventojai, kurie rėmė atkurtą Latviją, tikėjosi, kad naujoji valdžia įteiks latviškus pasus visiems gyventojams. Tačiau Latvijos piliečiais buvo pripažinti tik šią pilietybę turėjusieji iki 1940 m. birželio 17 d. Šis nutarimas galiojo ir jų palikuoniams. Sovietmečiu į Latviją atsikėlę žmonėsi turėjo teisę gauti Latvijos pilietybę, bet privalėjo išlaikyti kalbos egzaminą. Atsisakiusieji tai padaryti liko be pilietybės, gavo nepiliečių statusą arba paprašė Rusijos paso.
Nepiliečių natūralizacijos procesas teisiškai reguliuojamas nuo 1995 m.: nepiliečiai gali oficialiai gauti latviškus pasus, o tam reikia išlaikyti latvių kalbos ir Latvijos istorijos egzaminus. Per pastaruosius 25 metus natūralizacija pasinaudojo apie 150 tūkst. asmenų.
Privalomi egzaminai baugina daugelį nepiliečių ir kliudo gauti pilietybę. Kai kurie žmonės įsitikinę, kad pilietybė privalo būti suteikta automatiškai, o privalomi egzaminai juos žemina. Vyresnio amžiaus rusakalbiai teigia, neva jiems sudėtinga išmokti latvių kalbą. Be to, rusai nepritaria faktui, kad Sovietų Sąjunga buvo okupavusi Latviją, todėl neišlaikomas istorijos egzaminas.
