Išaiškėjo! Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija – išskirtiniams kūrėjams

Komisija išrinko šešių premijų laureatus iš 12 pretendentų sąrašo. Ją sudaro: literatūrologė V.Daujotytė-Pakerienė, architektas Audrius Ambrasas, kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, aktorius Juozas Budraitis, muzikologė Jūratė Katinaitė, teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, filosofas Nerijus Milerius, skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Virgilijus Narkevičius, literatūrologė Jūratė Sprindytė, režisierius Audrius Stonys, menotyrininkė Jūratė Tutlytė.

12 pretendentų sąraše buvo (pavardės pateikiamos atsitiktine tvarka): operos solistė Asmik Grigorian, kūrybinė grupė: Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė, kompozitorė Zita Bružaitė, menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, kino režisierė Giedrė Beinoriūtė, aktorė Viktorija Kuodytė, dailininkas Henrikas Čerapas, operos solistas Edgaras Montvidas, dailininkas Konstantinas Eugenijus Šatūnas, aktorius Dainius Svobonas, kino režisierius Algimantas Puipa ir rašytojas Saulius Šaltenis.  

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą. Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Vienos premijos piniginė išraiška – 30,4 tūkst. eurų. Apdovanojimai bus įteikti kitų metų Vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, proga.

„Vertinami visų pirma meno pasiekimai, kūrėjų reikšmė mūsų valstybei ir visam pasauliui. Šiemet galime pasakyti, kad mūsų menininkai ne tik siekia prilygti pasauliniam kontekstui, bet yra ir jo lyderiai. Per tuos Nepriklausomybės atkūrimo metus mums yra pavykę įveikti XX amžiaus istorijos nulemtą atotrūkį nuo Vakarų kultūros ir meno, ir šiandien mūsų menininkų vardai yra pasaulinėse viršūnėse“, – sakė kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

Pasak Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkės, literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės, komisija dirbo susitelkusi, atsakingai ir savarankiškai, prisiimdama vertinimo atsakomybę.  „Tarp šių metų laureatų didelė ir graži moterų kūrėjų persvara. Esame tikri, kad ateina išsilyginimo laikas“, – pažymėjo komisijos pirmininkė.

1. Kino režisierius Algimantas Puipa – už kino vaizdų poetinę realybę.  

2. Rašytojas Saulius Šaltenis – už daugialypę literatūrinę kūrybą ir išskirtinį stilių.

3. Operos solistė Asmik Grigorian – už vokalinį meistriškumą ir įspūdingą artistinę įtaigą.

4. Kūrybinė grupė: Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė – už įkvepiantį bendradarbiavimą, kuriant aukščiausio lygio kritinį meną.

5. Kompozitorė Zita Bružaitė – už muzikos universalumą ir emocinį atvirumą.

6. Aktorė Viktorija Kuodytė – už asmenybės žymę šiuolaikiniame teatre.

Menininkes Rugilę Barzdžiukaitę (36 m.), Vaivą Grainytę (35 m.) ir Liną Lapelytę (35 m.) milžiniška sėkmė lydi jau nuo pirmojo bendro darbo – operos „Geros dienos!“, išvydusios sceną 2013 metais. Šis kūrinys pelnė 6 prestižinius apdovanojimus, tarp jų – „Auksinį scenos kryžių“ kaip geriausias lietuvių autoriaus pastatymas, buvo pristatytas festivaliuose JAV, Kinijoje, daugelyje Europos šalių, transliuotas „BBC Radio 3“ eteryje, jau septintus metus keliauja po pasaulį.

Šioje operoje prekybos centro kasininkės su švelniu humoru dainuoja apie savo nelengvą kasdienybę.

Tačiau dar labiau pasaulį sudrebino trijulės opera-performansas „Saulė ir jūra“, šį pavasarį apdovanota prestižiškiausio šiuolaikinio meno renginio 58-osios Venecijos bienalės pagrindiniu prizas – „Auksiniu liūtu“ – už eksperimentinę paviljono dvasią, kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai bei išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais. 

Negana to, įtakingas britų leidinys „The Guardian“ šiam darbui skyrė antrąją vietą geriausių 2019 metų parodų 20-tuke! Mat opera-performansas „Saulė ir jūra“ – tai ir vizualiojo meno kūrinys, tik su gyvais žmonėmis.

Venecijoje, karinio jūrų laivyno teritorijoje įrengtas Lietuvos paviljonas nukėlė „Saulės ir jūros“ klausytojus į saulėtą paplūdimį, kuriame per 20 atlikėjų gulėdami ant smėlio dainavo apie klimato kaitą. Kūrinys skambėjo net 49 dienas po 8 valandas nepertraukiamai – dėl didžiulio susidomėjimo vietoje planuoto vieno karto per savaitę buvo rodomas dukart. Jį pamatė 87 tūkstančiai žiūrovų.

Be to, bienalės lankytojai galėjo net tik stebėti lietuvių performansą iš balkono, bet ir patys tapti jo dalimi – įsikurti šalia dainininkų ir paviljono paplūdimyje praleisti keletą valandų. Šia galimybe pasinaudojo 2,5 tūkstančio lankytojų iš daugiau nei pusės šimto pasaulio šalių. 

Pernai pavasarį „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje „Saulės ir jūros“ kūrėjų trijulė jau apdovanota B.Dauguviečio auskaru už novatoriškus ir originalius sprendimus. Asociacija LATGA visoms trims kūrinio autorėms skyrė po 3 tūkst. eurų, o Kultūros ministerija –  20 tūkst. eurų premiją.

„Opera yra tarsi labai sąlygiškas žanras, bet mus joje domina tikrovės grūdas. Ir ne tik socialiniu aspektu. Ieškome situacijų, kuriose vaidinantys žmonės jaustųsi labai laisvai, neapsimetinėtų“, – pasakojo R.Barzdžiukaitė. Trijulei kūrybinių pasiūlymų nestinga. Tačiau merginos susivienija bendrai kūrybai tik tada, kai randa bendro darbo vertą sumanymą, mat kiekviena intensyviai kuria ir individualiai. 

„Bendradarbiaudamos stengiamės nė viena netapti lydere. Toks principas gal dėl to ir buvo vaisingas, kad kiekviena turime individualią kūrybos sferą, kurioje įgyvendiname asmenines idėjas“, – aiškino Rugilė.

„Kai kuriame trise, visos idėjos yra perfiltruojamos per trijų žmonių receptorius, skonį, vizijas, glaudžiai  persipina tekstas, muzika, vizualūs dalykai. Kai kurias  funkcijas kiekviena mūsų atliekame labai tiksliai, bet tai nėra tik muzika, tik tekstas ar tik scenografija“, – kolegei antrino L.Lapelytė.

Opera-performansas „Saulė ir jūra“ sužavėjo ir svarbiausias meno pasaulio institucijas, kurios panoro kūrinį pristatyti savo šalyse. Per kelerius artimiausius metus lietuvių menininkių kūrinį turėtų išvysti Norvegijos, Švedijos, Ispanijos, Šveicarijos, Islandijos, Jungtinės Karalystės, JAV, Rusijos, Australijos ir kitų šalių žiūrovai. 2020-aisiais kūrinį tikimasi parodyti ir Lietuvoje.

„Manęs ilgai neapleido pojūtis, kad viską gaunu avansu. Po „Salomėjos“ tapo ramiau“, – kalbėjo operos solistė Asmik Grigorian prieš pusantrų metų, po stulbinamos sėkmės Romeo Castellucci režisuotoje Richardo Strausso operoje „Salomėja“ Zalcburgo festivalyje Austrijoje. 

Tačiau tikrasis jos karjeros skrydis prasidėjo po to. Salomėjos vaidmuo artistei pelnė Metų operos solistės titulą Tarptautiniuose operos apdovanojimuose Londone bei Austrijos muzikinio teatro apdovanojimuose, ji buvo apdovanota ir Lietuvos kultūros ministerijos premija. 

38 metų lietuvė jau pakviesta kurti biblinės žydų princesės vaidmenį Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre, o šiemet debiutavo prestižiniuose „BBC Proms“ ir Edinburgo vasaros festivaliuose, Milano teatre „La Scala“, įžengė į Zalcburgo festivalio koncertų sceną su  legendiniu Vienos filharmonijos orkestru, žinomu visame pasaulyje iš savo naujamečių  bei vasaros koncertų prie Šionbruno pilies transliacijų. Netrukus Asmik debiutuos Vienos valstybinėje operoje.

Kaip pasikeitė artistės gyvenimas, sulaukus tokio pripažinimo? „Perversmas tikrai įvyko, tačiau – operos pasaulyje, o ne mano gyvenime ar manyje. Aš nuėjau pakankami ilgą kūrybos kelią, sukaupiau didelį vaidmenų bagažą, sunkiai dirbu jau ilgą laiką, todėl jaučiuosi taip pat kaip iki šiol, dirbu kaip dirbau“, – tvirtino Asmik.

Ji prisipažino po tėčio mirties (legendinis tenoras Gehamas Grigorianas mus paliko 2016 metais) susikūrusi sau daug naujų tikslų. Jai tapo svarbu būti scenose, kuriose dainavo tėtis ir mama, operos primadona Irena Milkevičiūtė, kad žmonės, klausydamiesi dukros, prisimintų ir juos.

„Noriu susieti senąją dainavimo mokyklą, kuri yra beveik visiškai pamiršta, ir naują scenos įvaizdį, aktorinę mokyklą. Reikia daryti kažką naujo, kad publika sužinotų apie didžiąją operą, kad atvestume į operą naują klausytojų kartą. Mano tikslas – parodyti, kad opera nėra atgyvena, kad ji gali jaudinti“, – taip savo misiją apibūdino solistė. 

Šį rudenį A.Grigorian plojo tūkstantinė auditorija ir Lietuvoje – ji savo balso kerais sutraukė pilnutėlę Kauno „Žalgirio“ areną ir vėl dainuos gimtinėje antrąją Kalėdų dieną.

„Kai suvokiu, kiek daug žmonių Lietuvoje nori mane girdėti, apima tikrai nuostabus jausmas. Tada suprantu, kad visi tie ilgi darbo metai, visa investicija – ne veltui“, – džiaugėsi Asmik. 

„Gyvenimas ir meilė – didžiausios dovanos. Aš visą gyvenimą žaidžiu. Esu žaidžiantis žmogus ir literatūra man visada buvo žaidimas“, – yra sakęs rašytojas Saulius Šaltenis. 

Labai nesuklystume 73 metų kūrėją pavadinę amžinu paaugliu? Jis vis dar taip pat trokšta gyventi ir mylėti: „Niekas nepasikeitė – esu toks pat kaip ir jaunystėje, gal tik nebešokinėju, nes koją bijau nusilaužti. Na, dar tapau sudėtingesnis, daugiau patyręs, matau daugiau spalvų, žinau, kad lazda turi tūkstantį galų, o ne du“.

S.Šaltenis – Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, pripažintas prozininkas ir dramaturgas, įsimintinų kūrinių autorius. Jo plunksnai priklauso apysakos ir novelės „Riešutų duona“, „Duokiškis“, „Amžinai žaliuojantis klevas“, romanai „Kalės vaikai“, „Demonų amžius“, pjesės „Škac, mirtie, visados škac“, „Jasonas“, „Lituanica“. Pagal jo kūrinius pastatyti keli filmai ir spektakliai.

Palyginti populiarios buvo ir pastaruoju metu leidyklos „Tyto alba“ išleistos S.Šaltenio knygos: „Demonų amžius“ (2014), „Žydų karalaitės dienoraštis“ (2015), „Basas ir laimingas (2016).

„Demonų amžiaus“ veiksmas vyksta sudėtingais prieškario ir pirmaisiais okupacijos metais. Lemtingi Lietuvai istoriniai įvykiai įtraukia į savo sūkurį talentingą jautrios sielos poetę Juditą. Įžvalgesnis skaitytojas čia greičiausiai pastebėjo paralelių su Salomėjos Nėries gyvenimu. 

„Žydų karalaitės dienoraštis“ – romanas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais jaunų įsimylėjėlių šeimoje. 

„Basas ir laimingas“ – istorija apie arkivyskupo šv.Brunono Bonifaco Kverfurtiečio paskutinę misiją į tolimas, mažai žinomas lietuvių žemes, apie skirtingų – krikščioniškojo ir baltų pagoniškojo – pasaulių susidūrimą. 

S.Šaltenis buvo ir Seimo narys, ir kultūros ministras. Su šviesaus atminimo žmona Lola kartu pragyveno daugiau nei tris dešimtmečius, užaugino dvi dukras – Saulę ir Indrę. 

„Mano pašaukimas yra tarnystė, noriu atliepti ką nors žmonėse“, – yra sakiusi aktorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Viktorija Kuodytė.

Talentinga teatro ir kino aktorė mini dvi jos profesiniame kelyje svarbias asmenybes – Dalią Tamulevičiūtę (1940–2006) ir Eimuntą Nekrošių (1952–2018).  Kai Viktorija norėjo mesti aktorystės studijas, nes jai nepatiko būti scenoje, dėstytoja D.Tamulevičiūtė ją paragino baigti.

„Tas jos pasakymas lėmė kitą atsitiktinumą, kai repetuojant studentavimo laikais, tiesiog mane pamatė E.Nekrošius ir nuo jo pakvietimo į pirmąjį spektaklį prasidėjo mano aktorinis kelias.  Atsitiktinumai“, – pasakojo V.Kuodytė.

Žvelgdamas į smulkią, trapią aktorės V.Kuodytės figūrą, įsivaizduotum ir tokias pat trapias jos suvaidintas moteris.  Tačiau prisimindamas ir ankstesnius, ir dabartinius jos vaidmenis nuo Lauros iš Aleksandro Puškino „Mažųjų tragedijų“ (1994 m.), nustembi, kokį tvirtą, užsispyrusį, kartais lengvabūdišką, bet ir atšiaurų charakterį turėjo visos skaidrios, iš pirmo žvilgsnio net peršviečiamos jos herojės.

Irina iš „Trijų seserų“ (1995 m.), Džuljeta iš „Meilės ir mirties Veronoje“ (1996 m.), „Hamleto“ Ofelija (1997 m.), viena „Makbeto“ Laumių (1999 m.)  – pavydėtini jaunos artistės darbai, kurti su didžiuliu atsidavimu, visoms be išimties herojėms suteikiant ypatingo vitališkumo, jautrumo ir maksimalizmo.

Vėliau buvo Portija Koglen (2002 m.) ir Karalienė Gineverė (2004, 2009, 2011), Sonia Marmeladova (2004 m.) ir Marja Lebiadkina (2005 m.), Ponia Mirador (2008 m.) ir Ledi Makbet (2011 m.), Katrinė Stokman (2011 m.) ir Keraitienė (2013 m.), Agavė (2013 m.) ir Ranevskaja (2014 m.)  – tik svarbiausios iš didžiųjų pasaulio literatūros ir dramos klodų atkeliavusios, klasikinės ir šiuolaikinės jos herojės.

Pasak kritikų, du dalykai sieja turbūt visus V.Kuodytės vaidmenis – nepaprastas personažų vienišumas ir paslaptis.  Ir visos jos herojės, net pačios „tyliausios“, įstrigo atmintyje.

Lietuvos istorijos motyvai, psichologinės potekstės, vizualūs paradoksai, ryškūs moterų paveikslai – toks Algimanto Puipos (68 m.), vieno produktyviausių Lietuvos kino režisierių, braižas.

1974 m. debiutiniu filmu „Kelio ženklai“ A.Puipa baigė valstybinį kinemamatografijos institutą Maskvoje, o 1975 m. su Stasiu Motiejūnu Lietuvos kino studijoje sukūrė pirmąją vaidybinę juostą „Atpildo diena“.

Per 45 intensyvios veiklos metus režisierius pastatė daugiau kaip 20 vaidybinių filmų, iš kurių dauguma – lietuvių ir pasaulio literatūros kūrinių ekranizacijos.

Tai – „Velnio sėkla“ (1979 m., siužetą įkvėpė Petro Cvirkos novelė), „Arkliavagio duktė“ (1981 m., filmas sukurtas Antano Vienuolio-Žukausko gimimo 100-osioms metinėms), „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983 m., danų rašytojo Holgerio Drachmanno novelės „Romanas kopose“ motyvais), „Žuvies diena“ (1989 m., Jolitos Skablauskaitės apsakymų motyvais), „Nuodėmės užkalbėjimas“ (2007 m.), „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012 m., remiantis Jurgos Ivanauskaitės romanais).

Lengva ironija nuspalvinti „Vilko dantų karoliai“ (1997 m., pagal Leonardo Gutausko romaną) ar epinis „Dievų miškas“ (2005 m., pagal Balio Sruogos romaną). 2015 m. sukurtame „Edeno sode“ pagal Janinos Survilaitės romanus kalbama apie senatvę ir mirtį, amžinybės baimę, kartu – ir jos laukimą.

Lietuviškojo kino klasika tapusioje „Amžinojoje šviesoje“ (1988 m.) apmąstomas skaudus tautos istorinis likimas, sovietizacijos padariniai ir nenugalimas noras išlikti bet kokiomis aplinkybėmis.

Naujausias A.Puipos filmas „Kita tylos pusė“ (2019 m.) taip pat pagrįstas literatūra – garsaus švedų rašytojo Torgny Lindgreno romanu „Kamanių medus“.

Bet literatūra – toks A.Puipos credo – turi būti medžiaga, kuri tik meniškai pritaikyta gali virsti savarankišką reikšmę turinčiu filmu: „Nesu žodžio perkėlimo į ekraną šalininkas.  Paprastai knyga, kurios siužetu remiuosi kurdamas filmą, man yra žemėlapis, padedantis orientuotis į galutinį tikslą, autorinį kino kūrinį.“ ˙

53 metų kompozitorė Zita Bružaitė stebina klausytojus savo kūrybos spalvingumu, tarsi sąmoningai kaitaliotų braižą, tai prabildama filosofine išmintimi, tai pokštaudama lyg viduramžių špylmanas. Kompozitorė savo kūriniuose laisvai jungia viduramžių asketizmą ir moderno spalvingumą, liaudies muzikos intonacijas ir džiazines improvizacijas. 

Kiekvienas jos kūrinys – tarsi posūkis į kaskart naują, gaivališką garsų tėkmę, nepaklūstančią griežtoms taisyklėms. Net ir sudėtingus technologinius procesus ji įprasmina žaismingai, intriguojamai, užmegzdama glaudų emocinį kontaktą su klausytoju.

Gausiame Z.Bružaitės kūrybos aruode – ir filosofinėmis idėjomis grindžiami kūriniai, ir  tradicinė koncertinė kūryba, muzika vaikams, chorams ir lietuvių liaudies instrumentams.

Nematoma ranka vis atveda ją ir prie tikėjimą stiprinančių temų. Ypač pastaraisiais metais menininkę traukė dideli sakraliniai opusai – nuskambėjo „Vilties mišios“ (2019), rekolekcijos „Fides nostra“ (2018), „Requiem“ (2015), „Lumen fidei“ (2013). 

„Ko mums šiandien trūksta, kai, regis, kiekvieną dieną lydi daiktų, gardaus maisto, pramogų, įspūdingų kelionių akimirkų gausa? Ar nėra taip, kad vilties siekiamybė šiandien pranoksta visas kitas, kai skubančių žmonių apsuptyje jaučiamės vieniši, kai turime viską, bet esame pametę tikėjimą ir praradę viltį pasveikti, pakilti, pabusti?“ – svarstė kompozitorė, savo kūryba bandanti gaivinti viltį.