Dviejų skirtingų laikų ir kultūrų – 1962 m. Haičio ir šiuolaikinės Prancūzijos – pasakojime B.Bonello originaliai reflektuoja savo šalies vykdyto kolonializmo istoriją rodydamas jaunų merginų gyvenimą mokykloje. Režisieriui buvo svarbu perteikti turtingą Haičio istoriją ir folklorą, todėl ruošdamasis filmavimui skaitė antropologinius ir etnografinius mokslinius darbus, ne kartą lankėsi šalyje ir daug kalbėjosi su vietiniais gyventojais. „Zombi vaiką“ – skvarbų žvilgsnį į zombių ir vudu istoriją ir jo tradicijas – Lietuvos kino teatruose galėsite išvysti nuo gruodžio 13 d.
Apie susižavėjimą Haičiu, jo kultūrą ir „zombi“, o ne „zombius“ – interviu su režisieriumi B.Bonello.
– Prieš kiek laiko jums kilo idėja filmuoti filmą Haityje?
– Šią idėją su savimi nešiojausi jau kurį laiką. Prieš kažkiek metų užrašų knygelėje užsirašiau du žodžius: „zombi, Haitis“.
– Ir kokį filmą įsivaizdavote su šiais dviem žodžiais?
– Haičiu susidomėjau dar 2000-ųjų pradžioje, kuomet mano artimas draugas Charles Najman ten filmavo filmą. Jam patiko Haitis. Kiekvienais metais jame jis praleisdavo tris mėnesius, vėliau pasakodamas istorijas apie tai, koks šioje šalyje turiningas intelektualus gyvenimas.
Tačiau tik 2018-ųjų pradžioje grįžau prie šios idėjos. Daug laiko praleidau prie kito projekto ir norėjau režisuoti filmą, kurį būtų galima greitai sukurti, su mažu biudžetu, bet tuo pačiu stipria idėja. Nuolat sugrįžtant prie šių dviejų žodžių, atgimė mano senoji aistra ir žinojau, ką turiu daryti. Kas yra zombi? Tai – žmogus, kuris buvo patrauktas iš šio pasaulio. Aš jį įsivaizdavau kaip vyrą, lėtai vaikštantį žemai nuleista galva. Šis paprastas vaizdinys mano galvoje virto pradžios atskaitos tašku.
– Filme naudojamas originalus žodis „zombi“ be „e“ (angl. – zombie). Ar tai noras grįžti prie jo ištakų?
– Aš džiaugiausi, kad mes grįžtame prie giliausių visame pasaulyje gerai žinomo fenomeno šaknų. Asmeniškai man tai buvo svarbu ir dėl iš vaikystės atėjusio ryšio su kinu. Būtent kaip žiūrovas į kiną aš atėjau per šiuos filmus. „Zombie“ yra amerikietiškas terminas, kai tuo tarpu „zombi“ figūra yra atėjusi iš turtingos Haičio kultūros ir istorijos. Tai yra rezultatas bloga linkinčios vudu magijos, apie kurią niekas nekalba ir jos egzistenciją visiškai neigia.
– Kas yra Clairvius Narcisse‘as, filmo zombi ir Melisos senelis?
– Ne visi sutinka apie jo kaip zombi egzistavimą. Jis, kaip ir filme, „mirė“ 1962 metais. Tada Clairvius buvo „prikeltas“ iš numirusiųjų. Jo gyvenimas yra vienas iš retų uždokumentuotų atvejų. Kuomet išgirdau šią istoriją prieš 15 metų, labai ja susižavėjau.
– Filmą nusprendėte filmuoti Haityje, nors manoma, kad jame to daryti neįmanoma.
– Man tai buvo svarbu dėl etinių priežasčių. Ką mums reikėjo padaryti, buvo paprasta – tiesiog pavaizduoti einantį žmogų. Tačiau jeigu būtume šias scenas filmavę kitoje šalyje, jos būtų praradusios prasmę. Tuo pačiu nenorėjau atkurti vudu ceremonijos kur nors kitur.
Man visi sakė, kad nėra sudėtingesnės šalies filmavimui nei Haitis. Taip yra dėl skurdo, politinių neramumų ir žemės drebėjimų. Tik maža dalis kino režisierių ryžosi ten filmuoti, bet ką aš galėjau padaryti? Prieš pradedant filmuoti, Haityje lankėmės tris kartus. Pirmą kartą ten nuvykę rugsėjo mėnesį, norėjome susipažinti su šalimi, pradėti aktorių atranką ir suprasti, kaip šį kino projektą priims šalies gyventojai. Vietiniai jaučia didelį pasididžiavimą, kad jų šalis yra pirmoji 1804 m. nepriklausomybę paskelbusi juodaodžių respublika. Šalies gyventojai labai nepasitiki, kaip juos vaizduoja baltaodžiai, ypač kalbant apie zombius ir vudu. Kartą išgirdau sakant: „pasirodymas su kamera prilygsta ginklui“.
– Kaip atradote mergaičių mokyklą netoli Paryžiaus, kurioje filme mokosi Fani ir kitos jos draugės? Ir kodėl būtent pasirinkote ją?
– Labai paprastai – internete ieškodamas mergaičių internatinių mokyklų Prancūzijoje. Ši Garbės legiono mokykla tikrai egzistuoja ir yra netoli Saint-Denis, Paryžiaus priemiestyje. Iš dalies realybė pranoko mano lūkesčius. Kiekviena mokyklos scena, kurią rodau filme yra lygiai tokia pati: klasės, uniformos, naujosios ir senosios architektūros eklektika. Kuomet susižinojau, kad šią mokyklą įsteigė Napoleonas beveik tais pačiais metais, kai Haitis paskelbė savo nepriklausomybę, mane pribloškė, kiek tai atkartoja mano projektą. Ši vieta dažnai naudojama filmavimams, tačiau retai kada parodoma kaip tikra mokykla.
– Šis filmas tiksliai perteikia paauglystę ir, kaip jaunimo vartojamą kalbą.
– Mano dukra Anna, kuri taip pat trumpai pasirodė vienoje iš mokyklos scenų, man daug padėjo. Jai tiek pat metų kiek filmo veikėjoms. Ji pataisė kai kurias dialogų frazes, kurios jai pasirodė pasenusios. Anna man taip pat padėjo atrinkti aktorius. Tik jos dėka aš atradau reperį Damso, kurio muzika filme yra itin svarbi.
Parengtą pagal filmo patintojų medžiagą.
