Kaip portalui lrytas.lt papasakojo vienas parodos rengėjų režisierius ir dailininkas Rimas Driežis, iš pradžių su dabartiniais dinozauro šeimininkais tartasi, kad jis atvyks prie muziejaus ir pasitiks lankytojus prie durų. Bet studentai brangina savo simbolį ir tikrojo nenorėjo duoti, nes parodos rengėjai negalėjo užtikrinti eksponato saugumo. Susitarta, kad ekspozicijai bus paskolinta išlikusi ankstesnio dinozauro galva.
„Streikas sužlugdė ir šį sumanymą, – linksmai pasakojo R.Driežis. – Kartu su visa universiteto bendruomene streikavo ir dinozauras. Bet ekspozicija neliks be dinozauro galvos – po streiko dabartiniai šeimininkai ją atgabens į muziejų.“
Tradicija – iš senų laikų
FIDI dinozauras parodos rengėjams pirmiausia vertingas kaip studentų rankomis animuojama figūra.
„Lėlių teatras reiškiasi ne tik savo pilnatvėje – kai kurių jo elementų pasitaiko visai kituose kontekstuose, – aiškino R.Driežis. – Dramos spektaklio, kuriame naudojamos lėlės, nepavadinsi lėlių teatru, bet lėlių yra ir Sauliaus Varno, ir Jono Vaitkaus spektakliuose, ir Eimunto Nekrošiaus „Ilgoje kaip šimtmečiai dienoje“ buvo animuojamas kupranugaris.
Vienas tokių animacinių elementų yra Vilniaus slibinas Baziliskas. Nuo XVI a. jis tapo studentų per pavasario šventes eksploatuojamu objektu. Bet dar iki įsteigiant jėzuitų kolegiją su mokykliniu teatru vilniečiai švęsdavo tradicinę pavasario šventę, kurioje buvo atkuriama Bazilisko istorija: narsus jaunikaitis įveikia slibiną, kuriam kasmet reikia aukoti gražiausią Vilniaus merginą; įveikia veidrodžiu – Baziliskas pamato savo baisųjį atvaizdą ir pastimpa.
Kai jėzuitai įsteigė kolegiją su mokykliniu teatru, studentai tapo pagrindiniai Vilniaus teatrinių renginių organizatoriai ir dalyviai. Galima numanyti, kad ir Baziliskas tuomet tapo studentų rankomis animuojamu personažu. Vargu ar mūsų laikų studentai tiesiogiai perėmė Baziliską, bet tik užmetęs akį į FIDI dinozaurą gali atpažinti tą pačią tradiciją.“
Galima apžiūrėti ir „Šėpos“ teatro personažus
Paroda „XS / studentų lėlių teatrai“ – jau penktoji šiais metais Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus ir teatro „Lėlė“ parengta ekspozicija. Ji užbaigia 2019 m. parodų ciklą, per kurį jau apžvelgtas lėlių dalyvavimas kine, kaukių teatre, dramaturgijoje, dailėje.
Ekspozicija primena Vilniaus universitete veikusį teatrą „Szopka akademicka“ (1921–1933 m.) ir jį Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) 1988–1992 (?) m. atgaivinusį studentų „Šėpos“ teatrą, Šiaulių mokytojų seminarijos lėlių (~1929 m.) ir šešėlių (~1946 m.) teatrus, Vilniaus bibliotekinio technikumo lėlių teatrą (1956–1957 m.), Vilniaus dailės instituto lėlių teatrą (1947–1952(?) m. ir šio instituto teatrą „Ū“ (1989–1993 m.). Dėmesio skiriama ir 2012 m. Klaipėdos universitete įkurtam, dabar jau savarankiškai veikiančiam lėlių teatrui „Trupė 459“, kt.
Statusą įgavo tik XX amžiuje
Lėlių teatras, kaip scenos menas, profesionalios kūrybos statusą įgavo tik XX amžiuje. Iki tol juo domėjosi etnografai, kultūrologai, o teatro kritikai į lėles atkreipė dėmesį tuomet, kai 1929 m. buvo įsteigta UNIMA (Union Internationale de la Marionnette), į savo veiklos ratą įtraukusi visus lėlių teatro pasireiškimus, tarp jų – studentų lėlių teatrus.
Prieš devyniasdešimt metų Prahoje įsteigta UNIMA – seniausia tarptautinė teatro organizacija – vienija septyniasdešimt nacionalinių padalinių visuose žemynuose. Lietuvoje UNIMA centras veikia nuo 2004-ųjų.
