Šiuo metu jis aktyviai domisi meno ir technologijų jungtimis, neseniai pristatė savo bendradarbiavimą su „Snark.art“ – „blockchain“ principu grįsta platforma, tyrinėjančia šiuolaikinio meno kūrybines ir komercines galimybes.
Apie skaitmeninio meno kolekcionavimą ir „blockchain“ technologijų pritaikymą kompozitorių kalbino Viktorija Damerell.
– Neseniai grįžote į Vieną iš rezidencijos Druskininkuose. Kaip praleidote ten laiką? Kokie įspūdžiai?
– Praleidau laiką Druskininkuose puikiai. Po intensyvios vasaros dirbant prie kelių projektų tuo pačiu metu, rezidencijos ramuma ir galimybė susitelkti buvo labai malonios. Druskininkai pasirodė kaip geras istorinių šaknų ir dabarties pulso miksas.
–Ar užteko laiko pažinti miestą?
– Dar ir kaip. Ten pasivaikščiojimus ir važinėjimą dviračiu paverčiau savo kasdienybės dalimi. Menas man stipriai susijęs su aplinkos stebėjimu be jokio tikslo. Ėjimas pasivaikščioti visada buvo gera bet kokio proceso pradžia.
– Prie ko dirbote tas kelias savaites?
– Dirbau prie dviejų projektų – kompozicijos saksofonui ir fortepijonui „Spuren. Wege.“ ir interaktyvaus audiovizualinio projekto „Sometimes a Thousand Twangling Instruments“, kurį plėtoju kartu su Niujorke veikiančia, „blockchain“ sistema grįsta meno produkcijos platforma „snark.art“.
– Papasakokite apie „Sometimes a Thousand Twangling Instruments“. Koks tai kūrinys?
– „Sometimes a Thousand Twangling Instruments“ tai darbas, kurį gana sunku apibūdinti, bet labai paprasta patirti. Taigi siūlyčiau tiesiog apsilankyti čia: https://snark.art/1000-twangling-instruments ir pačiai susidaryti įspūdį.
Kalbant apie kūrinio kilmę, „Sometimes a Thousand Twangling Instruments“ pavadintas pagal Shakespeare'o pjesę „Audra“ ir susideda iš 2000 vienetinių skaitmeninių garso piešinių (sound drawings). Kiekviename garso piešinyje originalus vaizdas yra susietas su vieninteliu garso įrašu, kuriam tas vaizdas yra tarsi vizualus indeksas ar hieroglifas nežinomai garsinei kalbai, kurią kolekcininkai gali tyrinėti per audiovizualias kompozicijas.
Kolekcininkai gali dalyvauti projekte įsigydami garso piešinius ir savaip dėliodami juos „Sometimes a Thousand Twangling Instruments“ grotuvo programėlėje. Šie išdėstymai tampa kolekcininkų muzikine partitūra, kurią jie gali išsisaugoti ir dalintis su kitais. Garso piešinius taip pat galima tiesiog saugoti archyve, naudojant jį kaip privačią kolekciją arba asmeninę galeriją.
– Jūsų pristatoma kolekcija įspūdinga – 2000 atskirų darbų. Kiek laiko truko sukurti piešinius ir sukaupti garsus?
– Nemažai, nemažai. Ir grotuvo programėlė, kurią dabar galima rasti puslapyje, yra tik pradinis taškas, kalbant apie galimų interakcijų su kolekcija versijas.
– Kaip atsirado ši garso piešinių idėja? Ar iš karto galvojote apie galimybę juos jungti ir maišyti tarpusavyje?
– Garso piešinių idėja išsivystė iš mano, kaip kompozitoriaus praktikos. Rašydamas kūrinius, netgi tradiciniams instrumentams, tokiems kaip smuikas ar fortepijonas, visada ieškau būdų, kaip užprogramuoti garsines idėjas tolimesniam proceso vystymui. Tai privedė prie spalvingų partitūros eskizų, kuriuose natos žymimos tiek tekstu, tiek tradicine muzikine notacija, tiek piešiniais ar tiesiog keverzonėmis.
Projektui „Das audiovisuelle Archiv“, prie kurio dirbau maždaug penkerius metus, pagaminau korteles, kuriose sujungiau piešinį ar atspausdintą vaizdą su konkrečiu garsu, įrašytu į analoginę juostą, pritvirtintą kitoje kortelės pusėje. Taip pat sukonstravau aparatą, kuris leidžia šias korteles peržiūrėti ir tuo pačiu perklausyti.
Skaitmeninėje versijoje atsirado keletas pokyčių. Dingus konkrečiam, apčiuopiamam objektui, atsirado naujos galimybės ir nauji organizavimo būdai. Viena iš galimybių – tyrinėti kolekciją, ją dėliojant individualiai, komponuojant garso piešinius į naujas kolekcijas ar naujus kūrinius.
– Gal galėtumėte papasakoti, kaip šiame projekte figūruoja „blockchain“ ir apskritai, kas tai yra?
– Apibūdinti „blockchain“ pora sakinių būtų beveik neįmanoma. Apsiribosiu keletu aspektų, labiausiai susijusių su mūsų projektu. Galbūt tau teko girdėti apie kriptovaliutas, funkcionuojančias „blockchain“ technologijos principu, kurių dėka šis terminas išpopuliarėjo. Trumpai kalbant, „blockchain“ sukuria skaitmeninį stygių ir decentralizuotą nuosavybės duomenų sistemą.
Palyginus su fiziniu pasauliu, skaitmeniniame pasaulyje originalūs, konkretūs daiktai neegzistuoja. Kiekvieną kartą, kai peržiūrime kažką internete, mūsų kompiuterio atmintis padaro tų duomenų kopiją tam, kad tai galėtų atsirasti mūsų kompiuterio ekrane. Ir šios kopijos yra identiškos, priešingai piešinio nuotraukai, kuri pati nėra piešinys.
„Blockchain“ technologijos pagalba yra įmanoma skaitmeninį elementą apibrėžti kaip originalų, vienintelį ir priskirti jį konkrečiam savininkui. Tai menininkams atveria aibę naujų tyrinėjimo galimybių.
– Walteris Benjaminas kadaise apibūdino masinės meno reprodukcijos atsiradimą, kaip meno kūrinio „auros“ netektį. Jis teigė, kad atsiradus dideliam kopijų kiekiui, meno kūrinio originalas netenka savo unikalumo ir dėl to nebėra patiriamas pilnai, savo autentiškame kontekste.
Ką originalas reiškia jums kalbant apie „blockchain“ technologiją? Ar tai turi ką nors bendro su bandymu tą „aurą“ susigrąžinti?
– Žinoma, tai šiek tiek siejasi. Visgi Benjaminas kalba apie fizinę masinę reprodukciją, – skaitmeninis klonavimas tuo metu neegzistavo netgi idėjos lygmenyje. Svarbu turėti omenyje, kad žmogaus sąveika su skaitmeniniais artefaktais visada yra unikalus, performatyvus aktas, peržengiantis apibrėžimus ir apibendrinimus.
Kol „blockchain“ sudaro sąlygas atsirasti „originaliam“ skaitmeniniam elementui ir jo dokumentacijai, gyvybę ir kontekstą projektui turėtų suteikti bendruomenė, kurią ir tikimės apie jį suburti.
– Sutinku, susitikimas su meno kūriniu skaitmeniniame pasaulyje leidžia mums patirti jį nepakartojamame mūsų asmeninių patirčių fone be poreikio atsižvelgti į autentišką to kūrinio kontekstą, kaip, tarkime, iki atsirandant kopijoms buvo su renesanso tapybos darbais. Tačiau kaip originalo idėja veikia buriant jūsų minėtą „blockchain“ meno bendruomenę? Kaip žinojimas, kad Jūsų turimas meno kūrinys yra originalas, keičia santykio su juo patirtį?
– Tiesą sakant, nuosavybės sąvoka man atrodo ganėtinai paini ir dėl to labai įdomi. Galimybė be didesnių klausimų susitarti su kitais žmonėmis dėl to, kas yra „mano gabalas mėsos“, „mano žemės plotas“ ir pan., suteikia mūsų pasauliui tam tikro stabilumo, nustato hierarchijas ir, kartu su daugeliu kitų veiksnių, apibrėžia, kas, ką ir kur turi teisę daryti.
Skaitmeninėje sferoje nuosavybės samprata yra gana nutolusi nuo teiginio „mano gabalas mėsos“. Bet pretenzija į nuosavybę visada siejasi su ateitimi, yra grįsta tikėjimu, kad tam tikras dalykas ar tiesiog jo turėjimo galimybė tą ateitį turi. Žmonės, investuodami į konkretų skaitmeninį meno kūrinį emociškai ar finansiškai, bus labiau linkę juo domėtis ir juo rūpintis.
„Blockchain“ technologija siekia dokumentuoti ir tuo pačiu stabilizuoti susitarimus tarp vienas kitam nežinomų asmenų, užtikrinant jų sandorių saugumą be valdžios ar kitų centralizuotų struktūrų įsikišimo. Tam tikra prasme galima tai įsivaizduoti kaip technologinį susitarimo tarp draugų (kuris galimas tik esant tarpusavio pasitikėjimui) atitikmenį. Tik „blockchain“ atveju tarpusavio pasitikėjimas yra pakeičiamas (bent teoriškai) klastotėms atsparia apskaitos sistema.
Ką noriu pasakyti? Nepaisant pagrįstų tvirtinimų, kad „blockchain“ automatizuoja ir išnaudoja pasitikėjimo sąvoką, stiprus tikėjimo žmonių elgsena ateityje aspektas išlieka. Galų gale juk būtent ta ateities elgsena apibrėš ateities idėjų ir objektų vertę, kas mane labai žavi.
– Kalbant apie ateitį, viešojoje erdvėje populiarėja „NOwnership“ (nuosavybės neturėjimo) terminas. Vis daugiau dalykų galime naudoti jų neįsigydami, – tai suteikia, pavyzdžiui, „Netflix“, „Spotify“, „AirBnb“ ar „Uber“ platformos. Ir apskritai dalykų turėjimas pastaruoju metu tapo kur kas labiau prieinamas.
Taigi pats nuosavybės faktas, ypač kalbant apie naująją vartotojų kartą, tampa mažiau patrauklus savaime negu su juo susijusi simbolinė vertė. Panašu, kad judama link turėjimo, suvokiamo kaip patirties kaupimas, priklausymas bendruomenei, tarpusavio ryšio kūrimo priemonė. Kaip matote savo projektą šiame kontekste?
– Deja, visos tavo išvardintos kompanijos turi savininkus ir jie visiškai nesiruošia dalintis geru dykai. Jie siekia globalios įtakos ir šiuo metu yra globalių monopolių tvėrimo procese. Taigi neturėjimą jie dosniai palieka kitiems (žinoma, už menką mėnesinį mokestį). Nelaikau to „dalijimosi ekonomika“, man tai labiau siekis monetizuoti visus įmanomus žmonių santykius.
Kai sakau, kad nuosavybės idėja mane trikdo, neturiu omenyje „geriau eikim ir nuomokimės viską iš stambiųjų veikėjų“. Štai kodėl „snark.art“ bandymas atverti kelius eksperimentams, naujoms nuosavybės formoms bei meno projektų finansavimui atrodo labai įdomus ir svarbus.
– Sutinku, nuosavybės neturėjimas nereiškia mažiau priklausomybės nuo „didžiųjų veikėjų“, – greičiausiai priešingai. Bet kaip jūs suvokiate „snark.art“ iniciatyvą, kalbant apie monetizaciją?
Žinoma, didelė dalis meno šiandien nebėga nuo pardavimų, ir dalyvavimas rinkoje atrodo labai natūralus dalykas, bet greta to vis dar esama erdvės vadinamajam nepriklausomam menui, atsirandančiam iš menininkų poreikio permąstyti tikrovę, iš tam tikros vidinės būtinybės.
Šiuo atveju, kai kalbame apie projektą, kurio ištakos – nuosavybę apibrėžianti platforma, erdvės menui joje atsirasti dėl kokių kitų, su pardavimu nesusijusių priežasčių, atrodo nebelieka. Ar aš klystu? Ar nebijote, kad šis kontekstas nustelbia kitas intensijas, ir jūsų kūriniai praranda galimybę būti patiriami už komercijos rėmų?
– Jei atidžiau pažvelgsi į tai, kaip garso piešinių nuosavybė yra organizuojama „Sometimes a Thousand Twangling Instruments“ projekte, pamatysi, kad jis yra gana prieinamas ir žmonėms, neketinantiems į jį investuoti finansiškai.
Beje, įsigydama vos vieną garso piešinį, įgauni priėjimą prie bendros projekto bibliotekos ir visų ten laikomų garso piešinių. Tam tereikia leisti kitiems naudotis tavuoju. Matau šį projektą labiau kaip išradingu susitarimu pagrįstą daugiasluoksnį eksperimentinį nuosavybės idėjos performulavimą, negu kaip siekį paslėpti skaitmeninį meną po devyniomis kolekcionavimo spynomis.
– Taip, toks variantas skamba įdomiai. Turėdamas tik dalį, gauni priėjimą prie visumos. Galbūt žinote ir daugiau tokiu principu veikiančių kompanijų?
– Klasikinis to pavyzdys būtų menininkų dalijimasis įrankiais. Tarkime, aš turiu du mikrofonus, mano draugas dar du, o kitas kompozitorius turi nešiojamą keturių kanalų įrašytuvą, ir mes leidžiame vienas kitam naudotis savo prietaisais, kurių patys tuo metu nenaudojame, o, kai prireikia, mainais galime naudotis visų mūsų turima technika.
Kitas pavyzdys būtų ūkininkų kooperatyvas: keli ūkininkai įsigyja bendrą kombainą, kuriuo gali naudotis visi kooperatyvo nariai. Skaitmeninis pasaulis turi privalumą, kad daiktų, įrankių, kūrinių bazė pasiekiama iš bet kur, jei tik yra prieiga prie interneto.
– Ar tai pirmas kartas, kai „blockchain“ technologija yra naudojama meno platinimui?
– Menas, grįstas blockchain technologija ar su ja susijęs, yra vis dar labai naujas dalykas. Tačiau pastaruosius keletą metų šioje srityje atsirado visai nemažai judėjimo. Viskas dar ankstyvoje vystymosi stadijoje, – nors ir nesame pirmieji, šiuo metu esame priešakyje. Ypač tai galima pasakyti apie „snark.art“ kūrėjus, kurie jau sukūrė keletą projektų su tokiais menininkais, kaip Eve Sussman, Simonas Lee ir Tommy Hartungas.
– Kas Jus labiausiai įkvepia kūrybai?
– Tai gana sunkus klausimas. Sakyčiau, muzikos komponavimas ir meno kūrimas yra svarbi dalis mano bandymų ieškoti atsakymų į klausimus, tokius kaip „kodėl mes apskritai čia esame?“, „ką visa tai galėtų reikšti?“ ir „ką turėtume su visu tuo daryti?“.
Kai kam tokios pastangos galėtų pasirodyti gana beviltiškos, bet man jos gana malonios. Aš įsitraukęs į tai visu pajėgumu: improvizuodamas, konstruodamas ir dekonstruodamas, kartais apgailėtinai klysdamas, o kartais klysdamas šlovingai.
