Šįkart norėjau apžvelgti Vieną, kaip klasikinės muzikos sostinę. Nuo seno ten virė muzikinės intrigos (prisiminkime kad ir W.A.Mozarto mirties istoriją), kova dėl pripažinimo, garbės ir honorarų.
Vienoje dažnai gimdavo naujausios muzikos tendencijos – jas kūrė ir diktavo Antonio Vivaldi, vėliau trys didieji Vienos klasikai – Jozefas Haydnas, Wolfgangas Amadeus Mozartas, Liudvigas van Beethovenas. Ten skleidėsi ir žydėjo romantizmas (Johanessas Brahmsas bei kiti), savo nuostabiąsias dainas (Lied) kūrė Francas Schubertas.
Dar vėliau gimė naujoji Vienos mokykla su Arnoldu Schönbergu priešakyje. Ir kaipgi nepaminėti Vienos valsų karaliaus Johanno Strausso ar Vienos naujosios operetės kūrėjo Franco Leharo... O kur dar Gustavas Mahleris, Antonas Bruckneris... Viena – svajonių miestas kiekvienam muzikui ar muzikos mėgėjui. Tad kuo skubiausiai kviečiu pasinaudoti tiesioginiu skrydžiu Vilnius-Viena ir leistis į „klasišką“ kelionę!
Aš pati į Vieną papuoliau lapkričio pabaigoje, kai visas miestas jau spindėjo šventinėmis dekoracijomis, iliuminacijomis ir aplink šurmuliavo nesuskaičiuojamos Kalėdų mugės su visais gundančiais kvapais ir skoniais. Iš penkių dienų turėjau vos vieną laisvą vakarą, tad reikėjo pasirinkti, kur ir kaip jį praleisti.
Labai viliojo žymioji Vienos opera, bet tuo metu nei mūsų lietuvaičiai, nei kitos didžiulės pasaulio žvaigždės ten nedainavo. Nepaprastai smalsu buvo pamatyti imperatoriškos šeimos (ypač imperatorės Marijos Terezės) mėgstamą žanrą – marionečių operą (pvz., W.A.Mozarto „Užburtąją fleitą“ Schönbrunno rūmų marionečių teatre).
Oi, kaip viliojo kokia nors prabangi vakarienė su Vienos valsų garsais gražioje menėje (na,bet ir kainos!). Širdis traukė taip pat į kurią nors Vienos bažnyčią pasiklausyti W.A.Mozarto „Requiem“, A.Vivaldi „Metų laikų“ ar kokio kito didžio klasikų veikalo. Žinoma, yra dar ir žymioji „Musikverein“ salė, o kiek dar visokių mažesnių muzikos erdvių tokiame dideliame tradicijų mieste.
Tad turėjau pasirinkti. Šįkart širdis pakuždėjo keliauti į Vienos „Konzerthaus“. Gal sprendimą lėmė dar ir tai, jog kažkada pati grojau šioje nuostabioje salėje su „Junge Europa Philharmonie orkestru“ (dirigavo R.Seehaferis), tad vaizdą ir garsą šį kartą norėjau įvertinti iš klausytojo kėdės.
Neapsirikau. Drąsiai lapkričio 20-osios vakarą galiu pavadinti mano metų renginiu. Pirmoje koncerto dalyje Ferenco Liszto Pirmąjį fortepijoninį koncertą Es-dur su orkestru skambino rusų fortepijono žvaigždė 33-jų Denisas Kožuchinas, Vienos simfoniniam orkestrui („Wiener Syphoniker“) dirigavo amerikietis Robertas Trevino, be minėto fortepijoninio koncerto, antrojoje dalyje atlikę Gustavo Mahlerio Penktąją simfoniją.
D.Kožuchino tarptautinė karjera prasidėjo, jam laimėjus Karalienės Elžbietos konkursą Briuselyje. Be Dmitrijaus Baškirovo, jis turėjo dar bent dešimt geriausių fortepijono pedagogų visame pasaulyje. Jis jau spėjo įrašyti keletą kompaktinių plokštelių.
Pianisto atliekamas koncertas sužavėjo paties kompozitoriaus F.Liszto užmojų platumo perteikimu – nuo žvilgančių oktavų ir smulkios technikos pasažų bei trelių iki lyrinių temų gilumo ir garso grožio pačioje plačiausioje skalėje. Žinoma, publika jo taip lengvai nepaleido, tad išgirdome du nepaprastus bisus – E.Griego „Pavasariui“ bei F.Mendelssohn-Bartoldy „Dainą be žodžių“. Po jų teko pripažinti – nėra vaikiško repertuaro (pas mus dažniausiai šias pjeses skambina dar mokykloje), yra tik geniali lyrika bet kurio amžiaus geram atlikėjui...
Trumpai apie orkestrą. „Wiener Syphoniker“ įkurtas dar 1900 metais. Jo pagrindiniais dirigentais buvo daug žymių batutos meistrų, tarp jų – Herbertas von Karajanas. Orkestras nuo pirmųjų metų garsėjo naujų kūrinių atlikimu – pavyzdžiui, jie pirmieji atliko A.Brucknerio Devintąją simfoniją, M.Ravelio Koncertą fortepijonui bei daugelį kitų.
Tad koncerto vakarą dar net ir stipresni išgyvenimai laukė antroje dalyje, orkestrui griežiant G.Mahlerio Penktąją simfoniją (Mahleris taip pat gyveno ir kūrė Vienoje). Sunku kitaip perteikti įspūdį besiklausant simfonijos, o ypač žymiojo Adagietto, nei vieninteliu žodžiu – ekstazė. Kiek tame buvo dirigento R.Trevino, kiek paties orkestro indėlio – nesiimu vertinti. Rezultatas – ekspresija, poveikis, atlikimas – stulbinantis.
Norėtųsi pasidžiaugti, kad nuo šių metų lapkričio vidurio viena lietuvaitė taip pat yra šio orkestro narė. Tai Monika Buinevičiūtė, grojanti pirmuose smuikuose, įveikusi sunkiausias atrankas. Didžiuliai sveikinimai!
Beje, pačiuose „Konzerthaus“ rūmuose yra net 5 salės, pritaikytos įvairiems kultūriniams poreikiams, tad vienu metu vyksta net po kelis skirtingo žanro projektus – nuo orkestro muzikos, kamerinių koncertų iki kino, džiazo ar roko.
Galiu pasufleruoti, kad 2020 m. kovo 2 d. čia bus galima išgirsti legendinę pianistę Martą Argerich, atliekančią S.Prokofjevo Trečiąjį koncertą fortepijonui su orkestru. Kovo 22 d. kamerinį koncertą surengs smuikininkė Anne-Sophie Mutter su draugų kompanija. Gegužės 14 d. pianistas Murray Perahia skambins R.Schumanno Koncertą fortepijonui a-moll su orkestru, beje, ir diriguos likusią vakaro programą.
Iš dirigentų žvaigždyno kitą pusmetį – Valerijus Gergijevas, Seras Simonas Rattle'as, Danielis Barenboimas, iš pianistų solo rečitalius surengs Yuja Wang (balandžio 2 d.), Arcadi Volodosas (birželio 4 d.), Lang Langas (kovo 17 d.), iš džiazo žvaigždžių – Chickas Corea, Wyntonas Marsalis. Bus dar daug visokių įdomybių (kaip antai Aleksejus Igudesmanas su Johnu Malkovichium projekte arba Gorano Bregovičiaus „Wedding and Funeral Band“).
Taigi Viena neginčijamai yra „klasiškas“ miestas su daugybe įvairiausių renginių, idealiai tinkantis kultūriniam turizmui. Kviečiu leisti sau pasidžiaugti gyvenimu, plėsti kultūrinį akiratį, „pakelti“ ir pamaitinti savo sielą. Ir tai galima daryti ne vien per Kalėdas...
