Publikai tai buvo dviguba šventė – ne tik „Namų pašventinimas“ (taip vadinosi ir vienas šventinio koncerto kūrinys), bet ir dvejus metus laukto 6-ojo Vilniaus fortepijono festivalio atidarymas.
Festivalį efektingai pradėjo jo sumanytoja pianistė Mūza Rubackytė su italų maestro Renato Balsadonnos diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO).
Iki gruodžio 7-osios truksiančiame renginyje jo meno vadovės M.Rubackytės kvietimu pasirodys iškilūs kelių kartų pianistai iš Vengrijos, Gruzijos, Prancūzijos, Rusijos ir Lietuvos.
Lydi ir liūdesio šešėlis
Publikos pamėgta muzikos šventė šiemet M.Rubackytei kelia ir liūdesį – pirmą kartą joje nebus menininkės mamos, neseniai anapilin išėjusios pianistės ir pedagogės Taisos Teresės Gomolickaitės-Rubackienės, kuri visada pamojuodavo dukrai po koncertų iš savo nuolatinės vietos 9-oje eilėje.
„Mama išėjo pavasarį, per mano gimtadienį. Mus siejo nepaprastas ryšys – ji buvo mano įkvėpėja, didžiausia profesinė ir žmogiška atrama. Be jos nebūčiau nei gimusi, nei tapusi tuo, kas esu“, – kalbėjo M.Rubackytė.
Užsienyje gyvenanti profesorė reguliariai lankė mamą Vilniuje, o telefonu su ja bendraudavo kasdien. „Mūsų pokalbiai buvo išskirtiniai – neaptarinėdavome banalių dalykų: kaip miegojau, ką valgiau. Kalbėdavomės apie Byrono (George’o Noelio Gordono Byrono) poeziją, apie Puškiną, Mickevičių, Achmatovą, Pasternaką – štai kuo užsiėmėme kasdien pastaruosius metus“, – prisiminė menininkė.
Savo mamai M.Rubackytė dedikavo prieš pat festivalį išleistą kompaktinį diską „Melancolia“, anot atlikėjos, tarsi užsakytą pačios mamos. Mat jame skambantis šviesaus liūdesio kupinos muzikos popuri iš M.Rubackytės gyvų koncertų ir studijinių įrašų lydėjo jos mamą į paskutinę kelionę. „Albumas mamai būtų patikęs“, – neabejojo menininkė.
Jame įamžintas ir jos abiejų tėvų – T.Rubackienės bei operos baritono Vladimiro Rubackio, taip pat tetos žinomos pianistės Irenos Gomolickaitės muzikavimas, galima pamatyti nuotraukas, užfiksavusias gražiausius Vilniaus fortepijono festivalio epizodus ir M.Rubackytės vaikystės akimirkas.
Mįslingas meilės trikampis
M.Rubackytės gyvenimo moterims patiktų ir jos rengiamo festivalio šiemetė programa – ne tik dėl to, kad joms dedikuota. Ji sukasi apie kitą nepaprastą moterį, visų pianisčių mūzą – vieną iškiliausių savo meto fortepijono virtuozių bei muzikos kūrėjų Clarą Schumann (1819– 1896).
Visas pasaulis šiemet mini šios menininkės gimimo 200-ąsias metines ir prisimena šia proga jos įdomų gyvenimą.
Ne visi žino, kad šios moters kūryba kadaise buvo populiaresnė negu jos genialiojo vyro Roberto Schumanno (1810–1856) ir uždirbdavo ji daugiau už sutuoktinį. Negana to, fortepijono superžvaigždė ir talentinga kompozitorė C.Schumann pagimdė septynis vaikus.
Jos, R.Schumanno bei šeimos draugo Johanneso Brahmso meilės trikampis bene labiausiai aptarinėtas muzikos istorijoje, įamžintas daugybėje įvairių žanrų filmų.
R.Schumannas visą gyvenimą turėjo psichikos problemų – manoma, kad sirgo šizofrenija arba maniakine depresija.
Maniakiškos idėjos, liguisto pakilumo, egzaltacijos periodai ir slogios būsenos dar 1833-iaisiais jį paguldė į ligoninę.
Tačiau didieji nerimo, galvos skausmo ir svaigulio, konvulsijų priepuoliai R.Schumanną sukaustė po keliolikos metų. Jam krito svoris, skaudėjo sąnarius ir kaulus. 1854-aisiais po bandymo nusižudyti kompozitorius atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Ten ėmė nykti jo kalbėjimo įgūdžiai ir asmenybė, progresavo paralyžius. Po poros metų kūrėjas mirė.
Clarai tuomet buvo 37 metai. J.Brahmsas buvo persikėlęs į jos namus, kad susirgus draugui globotų šeimą.
O kaip toli nužengė jo ir Claros santykiai, istorija nutyli.
Tačiau C.Schumann buvo pirmoji J.Brahmso kūrybos atlikėja. Jo, kaip ir R.Schumanno, kūryboje apstu meilės Clarai apraiškų.
Bendrakeleivės – moterys
Garsiųjų romantikų meilės trikampį muzikos garsais primins ir Vilniaus fortepijono festivalio dalyviai. Beveik visuose koncertuose skambės abiejų kompozitorių kūriniai, o festivalį vainikuos jų mūzos C.Schumann Koncertas fortepijonui ir orkestrui, atliekamas jos kūrybos puoselėtojos Guodos Gedvilaitės.
„Festivalio temos atsiranda iš gyvenimo ir susitikimų.
Nuo 2009-ųjų vingiuojantis jo kelias mus atvedė iki temos „Moters meilė ir gyvenimas“, į aktyvios, talentingos moters įvaizdį, kuris aktualus šiandien“, – renginio idėją komentavo meno vadovė M.Rubackytė.
Jos pagalbininkės rengiant festivalį – taip pat išradingos moterys.
„Fortepijono festivalio ir profesorės M.Rubackytės idėjos yra tokios įkvepiančios ir taip sklandžiai įgyvendinamos, kad visi pamėgo šį koncertų vėrinį.
Iš festivalio į festivalį keliauja jo komandos entuziazmas, ištikimi partneriai ir rėmėjai“, – džiaugėsi Nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė.
Deja, šiemečio festivalio nebesulaukė ilgametis jo rėmėjas verslininkas Saulius Karosas, dar spėjęs palaiminti tolesnę jo įsteigto labdaros ir paramos fondo bei renginio partnerystę.
Šviesų S.Karoso atminimą festivalis pagerbs išskirtiniu koncertu „Dixit Dominus“ su Lietuvos kameriniu orkestru.
Kūrė muziką augindama būrį vaikų
C.Schumann (nuotr.) kaip kompozitorę vėlesnės kartos dažnai nuvertindavo priskirdamos jos nuopelnus vyro talentui. Tačiau poros kūryba skyrėsi. Clara paliko visą pluoštą kūrinių, daugiausia – be galo subtilių solo ir kamerinių kompozicijų.
Jos talentą pripažino ir R.Schumannas, buvęs įtakingas savo meto muzikos kritikas. Kartą jis prasitarė apie žmoną: „Sunku auginti vaikus ir rūpintis vyru, kuris gyvena savo įsivaizduojamame pasaulyje, o šalia to kurti muziką. Ji negali atsidėti vien kūrybai, ir man neramu, kiek daug prarandama svarių idėjų, kurių ji tiesiog neturi kaip įgyvendinti.“
Claros tėvas garsus vokiečių fortepijono pedagogas F.Wieckas labai priešinosi šioms vedyboms – net grasino nušauti Robertą, jei ves jo dukterį.
