Jau treti metai asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ leidžiamas „Dzūkų kalendorus“ šiemet išsiskiria ryškiomis spalvomis ir dvelkia praėjusio amžiaus pabaigos nostalgija – čia rasite fotomenininko V.Stanionio 1999-ųjų vasarą darytas fotografijas, iš kurių žvelgia skirtingų Dzūkijos miestelių gyventojų veidai.
Visus juos galima gerai įžiūrėti, galbūt – net atpažinti draugus, artimuosius, pažįstamus. Alovės, Nemunaičio, Babriškių, Miroslavo, Seirijų, Daugų, Dusmenų, Pivašiūnų, Akmens, Krikštonių, Ryliškių, Metelių žmonės kadaise buvo nufotografuoti prie savo kaimo bažnyčios po mišių.
Garsaus fotografo Vytauto Stanionio sūnus yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, nuo 1972-ųjų dalyvaujantis parodose ne tik Lietuvoje, bet ir Belgijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Baltarusijoje, Estijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Olandijoje bei daugybėje kitų šalių.
Žinomo fotografo šeimoje augęs Vytautas, paklaustas, kada tvirtai apsisprendė sekti tėčio pėdomis, atsakė, jog vaikystėje kasdien matė, kaip daroma fotografija: „Gal tai ir padarė kokią nors įtaką.
Pirmasis nedidelis fotoaparatas – tėvo padovanotas, bet aiškus posūkis į profesionalią fotografiją buvo jau po jo mirties. Jaunystėje didžiausią įtaką darė aštuntojo dešimtmečio Lietuvos fotografijos pakilimas.“
Ne vieną asmeninę parodą surengusio fotomenininko darbai saugomi Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, Alytaus kraštotyros muziejuje, Alytaus miesto viešojoje bibliotekoje.
Iš daugybės projektų menininkui vis dar sužadina emocijas fotografijų serija „Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai“: „Buvo 2003-2004-ieji, kai ruošėmės į Europos Sąjungą. Atrodė, kad viskas greitai keisis ir mes gyvenome lūkesčiuose. Dvejus metus keliaujant po Lietuvą, ji labai priartėjo.“
Pakeliauti po Lietuvą, po spalvingus Dzūkijos miestelius, teko ir kuriant projektą „Dzūkai“. Alytuje gyvenantis fotografas tuomet rašė ir dienoraštį, kurį skaitant galima susipažinti su šio darbo užkulisiais.
Fotografo dienoraštyje minima, jog idėja fotografuoti Dzūkijos miestelių gyventojus švystelėjo 1999-ųjų balandžio 15-ąją.
„Papasakojau žmonai, ji greitai pritarė ir iš karto nuvažiavome į Nemunaitį tartis su klebonu dėl fotografavimo. Netikėtai prasidėjęs serijos „XX amžiaus atminčiai“ kūrimas vėliau vystėsi į „Dzūkus“ ir metai tapo spalvingi“, – sakė jis.
Anot fotomenininko, dzūkus įamžinti prie bažnyčios po sekmadieninių mišių buvo nuspręsta todėl, kad taip lengviausia surinkti didelį būrį žmonių: „Svarbiausia buvo su klebonu sutarti, kad mišioms pasibaigus jis parapijiečiams viską gerai paaiškintų: išėjus neišsiskirstyti, susirikiuoti, yra fotografas ir bus daroma nuotrauka šiam amžiui atminti.“
„Beveik visada buvome kartu su žmona ir vyravo pasitikėjimas šiuo mūsų sumanymu, bet buvo visaip. Dienoraštyje liko įrašas apie tai, kad Akmenyje fotografavimas gal ir niekuo ypatingas, bet bendravimas su žmonėmis, oro gražumėlis, bažnyčia – viskas taip miela, viskas taip tinka. Jauku be galo. O štai Punioje numatytas fotografavimas neįvyko, nes kažko nesuprato iš bažnyčios besiskirstantys žmonės“, – projekto užkulisiais dalijosi V. Stanionis.
Paklaustas, ar, jo manymu, įgyvendinti tokį projektą šiandien būtų sunkiau ar lengviau, menininkas atsakė, jog dabar prie miestelių gyvenimo rečiau priartėja, bet „būtų įdomu palyginti kaip buvo prieš dvidešimt metų ir dabar. Net skarelės turėtų būti kitokios. Šiandien gal ir projektą rašyti reikėtų, be drono apsieiti būtų sunku, internetas padėtų, tik neaišku, ar patys žmonės gaišti laiką norėtų.“
O tąsyk viskas buvo kitaip. „Žmonės fotografuojasi noriai, jaučiu atvirumą, pasitikėjimą. Tik saulė trukdo. Pro Simną grįžtame namo. Mašina taškosi tepalais, jai jau paskutinioji, bet remontuoti nėra kaip. Gal greitai pavyks su nauja, o šią iš karto į laužą. Be jokių sentimentų“, – rašoma fotografo dienoraštyje.
Paklaustas apie artimiausius savo planus, tarp kurių – ir fotografijos muziejaus Alytuje įkūrimas, V.Stanionis atsakė, jog „mums neseniai atrodė, kad kūryboje visada bus galima saugiai remtis archyvu.
Dabar visus planus tenka derinti prie sparčiai kintančio laiko. Fotografijos muziejaus kūrimas – ne mano idėja, bet nereikėtų jos neigti, o asmeninėje kūryboje dar norėtųsi surankioti kažkokius dabarties ir praeities gyvenimo fragmentus ir į visumą juos sujungti jausmu.“
Naujausias – sieninis ir stalinis – „Dzūkų kalendorus“ skirtas ne tik „XX amžu atmyc“ ir ryškiomis, spalvingomis V.Stanionio nuotraukomis pasigrožėti.
Vartydamas šį leidinį, susipažįsti su trumpa tų vietovių istorija, perskaitęs kalbininkės Astos Leskauskaitės parengtus tekstukus, sužinai, kaip tame krašte yra šnekama, o etnologė Nijolė Marcinkevičienė šįkart surinko įdomiausius receptus, mokančius pasigaminti gardžių patiekalų iš įvairių augalų.
Pernai išleistas „Dzūkų kalendorus 2019“ buvo įvertintas trisdešimtąja, jubiliejine Lauryno Ivinskio premija kaip geriausias metų kalendorius.
