Aktorės E.Račkytės kūrybinis kelias tik įsibėgėja. Tačiau ji – pirmoji aktorė Lietuvoje, viešai prabilusi, kad patyrė lytinį priekabiavimą.
2017 metų kovą mergina kreipėsi į teisėsaugos pareigūnus dėl savo tuomečio darbdavio Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovo režisieriaus Lino Zaikausko nederamo elgesio.
Režisierius neteko darbo, o po metų buvo nuteistas 44 parų areštu, bausmę atliekant poilsio dienomis. Be to, teismas jį įpareigojo atlyginti aktorei 3000 eurų neturtinę ir 100 eurų turtinę žalos.
Už drąsą ir siekį ginti savo orumą pernai kovą E.Račkytė buvo pagerbta Valdovų rūmuose vykstančiuose Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose. Aktorė pelnė Proveržio apdovanojimą.
Likimas taip susiklostė, kad E.Račkytė nusifilmavo dviejų kitų menininkių lytiniu priekabiavimu apkaltinto režisieriaus Š.Barto juostoje.
Aktorė sakė, kad nesilaiko įsikibusi praeities ir nevadina savęs didvyre.
„Taip, buvo tokia istorija, bet jos nedramatizuoju. Man svetimas aukos sindromas. Esu jauna, vis dar renkuosi savo patirtis. O koks iš to susidarys paveikslas, galėsiu pasakyti brandžiame amžiuje“, – kalbėjo smulkutė mergina didelėmis mėlynomis akimis.
Netrukus pasirodysiančiame filme „Sutemose“, kuris sukurtas pagal Vinco Giedros romaną, E.Račkytė įkūnijo išskirtinę, stiprią merginą, pasiryžusią žūti dėl savo idealų. Jos herojė – partizanė, medicinos seselė Eglė. Ji – vienintelė moteris miško brolių būryje.
Filmo ašis – vienos šeimos istorija partizaninio karo metais. Ūkininkų Pliaugų (aktoriai Arvydas Dapšys ir Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė) vienkiemyje gyvena ir 18-metis įsūnis Untė (akt. Marius Povilas Elijas Martynenko).
Dieną ūkyje šeimininkauja stribai, o naktį pasirodo partizanai. Pliaugos juos šelpia kuo gali, o Untė yra miško brolių ryšininkas.
Vieną dieną pastebėjęs miestelyje gausėjančias rusų pajėgas, vaikinas nuskuba pranešti apie tai partizanams. Miško pelkėse įsitvirtinę partizanai įtaria išdavystę ir supranta, kad artėja lemiamas mūšis.
– Kaip atsidūrėte naujausiame Š.Barto filme? – paklausiau E.Račkytės.
– Pernai gegužę į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą atvažiavo studijos „Kinema“ atstovai, pasikalbėjome. Liepą paskambino iš Vilniaus ir pasakė: „Erika, nekirpk plaukų.“
Nustebau, nesuprasdama, kuo reikšmingas plaukų ilgis. Rugpjūtį pirmą kartą susitikau su Š.Bartu. Pasėdėjome, patylėjome, nebuvo daug kalbų.
Tik tada, kai nuvažiavome apžiūrėti filmavimui išrinktos vietos, supratau, kaip tai rimta.
– Ar prieš filmavimą jūsų plaukai jau buvo tinkamo ilgio?
– Kai atėjau į atranką, plaukai buvo labai trumpi. Man sakė, kad jei iki filmavimo jie nepaaugs, bet kaip iškarpys, kad atrodytų netvarkingi. Tikriausiai, jų ilgis tiko, nes žirklių niekas neišsitraukė.
– Kaip ruošėtės vaidmeniui?
– Galvojau, kad reikėtų, kaip teatre, bandant geriau suprasti savo herojų, paskaityti papildomos literatūros. Todėl režisieriaus paklausiau, kuo turėčiau remtis kurdama vaidmenį. Jis pasakė: „Savimi“.
Paskaičiau apie partizanes moteris, daugiausia – apie ryšininkes. Užsifiksavo tai, kad partizanų būriuose faktiškai buvo išsitrynusi linija tarp moters ir vyro.
Jiems likimas nebuvo maloningas – arba susisprogdindavo, arba būdavo įkalinti, sušaudyti.
Kad vaidmuo būtų įtikinamesnis, režisierius patarė kokią naktį ar dieną pagyventi miške pelkėje, išmokti susikurti laužą, išsivirti maisto.
Džiugu, kad aktoriai daug ką mokėjo iš patirties, be specialaus pasiruošimo. Nebuvo sunku įsijausti į miško brolių gyvenimą ekstremaliomis sąlygomis.
Atsimenu, virėme kiaušinius, iš sniego pasigaminome vandenį.
Filmuodamasi nejaučiu labai didelio nuovargio, bet nebuvo ir poilsio. Tiesiog keliems mėnesiams dingau iš savo įprasto gyvenimo ir, galima sakyti, pasislėpiau miške Molėtų rajone.
– Partizanų gyvenimas anksti nutrūkdavo. Ar mirti, kad ir filme, yra baisu?
– Labai įdomu. Mintyse svarsčiau, kokia turėtų būti mano baigtis. Pavyzdžiui, ar mirti reikia atsimerkus, ar užsimerkus?
Teko susigalvoti, kaip viskas galėtų būti. Tarp aktorių, vaidinusių partizanus, vykdavo makabriški pokalbiai: „Šiandien aš mirsiu.“ „O kaip tu mirei?“ „Mane nupylė ant šakos.“
– Kokių nuotykių patyrėte filmuodamiesi?
– Kartą filmuojant pasnigo, o aš buvau per lengvai apsirengusi, tad peršalau.
Į kitą filmavimą atvažiavau su 39 laipsnių temperatūra. Man davė stiprių vaistų, kurie ne tik numuša temperatūrą, bet ir migdo. Pajudėjome į pelkę.
Didelėje mašinoje su priekaba įsitaisiau šalia vairuotojo ir važiuodama galvojau apie savo vaidmenį.
Artėjant pelkei atsisukau ir išvydau pilną priekabą enkavėdistų.
Gal dėl to, kad buvau įsijautusi į vaidmenį, gal todėl, kad buvau mieguista ir apdujusi, pagalvojau: „O, siaubas! Aš pas savo miško brolius atvežu gaują banditų.“
Tikrai nuoširdžiai pradėjau nerimauti. Išlipusi iš mašinos nubėgau prie saviškių, sakydama, kad atvažiavau su daugybe rusų.
Tą dieną pelkėje nuo vaistų užmigau. Tą filmavimo pamainą manęs nelabai prireikė. Šiaip stengiausi patikėti tuo, kas vyksta filme. Kelias savaites valgiau tik kruopas – juk partizanai turėjo tenkintis skurdžiu maistu.
Per filmavimą kartais net pietų atsisakydavau – pilnu skrandžiu sunku įsijausti į personažo būseną. Lengvas pabadavimas nekėlė jokios kančios.
Mes, vaidinantys partizanus, prisigalvodavome, kaip turiningai praleisti laiką. Kai nebūdavo filmuojama, miške būdavo deginami smilkalai, skambėjo dainos, tvyrojo gera energija.
Vieną dieną sugalvojome, kad ją skirsime medicinos temai, – iš senovinių knygų skaitėme apie ligas ir gydymą.
Vienas partizaną vaidinančių aktorių atsiveždavo savo keptos duonos.
– Gal filme teko daryti tai, su kuo realiame gyvenime nebuvote susidūrusi?
– Sužinojau, kad galėčiau būti visai nebloga šaulė. Bėda ta, kad mokydamasi šaudyti gavau ginklą, kuris buvo beveik lygus su manimi. Sunku tokį išlaikyti. Per filmavimą turėjau mažą pistoletą dėkle.
Mano herojė privalėjo mokėti suteikti pirmąją pagalbą, suleisti vaistus. Anksčiau to nebuvau dariusi, bet išmokau. Mokiausi su žmogumi, kuris iki šiol gyvas ir sveikas.
Tokia patirtis buvo reikalinga, nes filme yra scena, kurioje turiu suleisti vaistų. Manau, kad medicinos pamokas pritaikysiu realiame gyvenime. Taip pat domėjausi, kaip tvarstyti žaizdas.
– Gal atminimui pasiėmėte kokį suvenyrą iš filmavimo aikštelės?
– Vienas partizanas man pagamino gražų suvenyrą – mažame medžio gabalėlyje išraižė svastikas ir nudažė. Dabar jį saugau kaip amuletą.
Po paskutinės filmavimo pamainos pelkėje palikome rąstą, ant kurio buvo išraižyta eglutė ir trylika kitų medelių, simbolizuojančių miško brolius.
Darbas šiame filme ypatingas tuo, kad sutikau daug šviesių žmonių. Su jais jaučiausi labai saugi. Ne visus partizanus įkūnijo profesionalūs aktoriai.
– Kokia vaga šiuo metu teka jūsų gyvenimas?
– Esu laisvai samdoma aktorė. Gyvenu Vilniuje, kažkada turėjau katiną Steponą, paimtą iš prieglaudos, bet jį išvežiau į kaimą močiutei.
Lankau sporto klubą, mėgstu jogą, bėgioju. Moralinį pasitenkinimą suteikia koliažų kūrimas.
Vasarą krausčiausi į kitą butą, tad pagalvojau, kad neverta ten persivežti savo kūrinių.
Nutariau surengti savotišką parodą. Įvairaus dydžio koliažus išklijavau Vilniaus gatvėje, kur šalia renovuojamo pastato buvo įrengtas medinis perėjimas.
Galvojau, kas norės, galės juos apspjauti, sudeginti, suplėšyti ar pasiimti. Nenorėjau tik kad būtų šiukšlinama. Tie darbai kažkur dingo.
Buvau įstojusi į profesinę mokyklą mokytis fotografijos. Bet kartą man pasakė, kad meno čia nereikia. Nusivyliau, mokslus nutraukiau ir dabar retai prie fotografijos prisiliečiu.
Ateityje norėčiau išmokti dar bent vieną kalbą, pakeliauti, nusipirkti automobilį.
Jis galėtų būti paprastas, užtektų, kad nuriedėtų iki močiutės kaimo.
Bet kol gaunu laisvo menininko atlyginimą, su artimaisiais susisiekiu traukiniu.
