Juostą apie kino režisierių Algimantą Puipą (68 m.) ir dailininką Audrių Puipą (1960–1997 m.) jau matė „Scanoramos“ festivalio publika, netrukus jį parodys „Skalvijos“ Vilniuje, „Garso“ Panevėžyje ir kiti nekomercinių filmų kino teatrai.
Audrius buvo devyneriais metais jaunesnis už brolį Algimantą. Apvaizda abiem nepašykštėjo talento, tačiau vienam davė kur kas mažiau laiko jį išreikšti.
Audrius mirė vos 37 metų. Mistinė riba, kurios neperžengė ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincentas van Goghas, Aleksandras Puškinas, George’as Byronas...
– Kaip kilo filmo sumanymas? Ar įkvėpė abu – Algimantas ir Audrius – Puipos, ar pirmiausia kolega režisierius? – pasiteiravau A.Jančoro.
– Filmo temos pasirinkimą lemia daug įvairių veiksnių – kartais sudomina asmenybė, kartais – darbai, kartais susiklosto atitinkamos aplinkybės. Šįkart postūmį davė režisieriaus A.Puipos sumanymas sukurti dramatišką filmą apie du brolius „Kita tylos pusė“ pagal Skandinavijoje gerai žinomo norvegų rašytojo Torgny Lindgreno romaną „Kamanių medus“.
Su A.Puipa esame bendrakursiai, tik jis studijavo režisūrą, o aš – operatorystę. Bendravome nuo seno, A.Puipą visą laiką stebėjau – man jis buvo mįslingas žmogus.
Prieš kokį penkiolika metų sumaniau sukurti apie jį filmą.
Nufilmavau ilgą pokalbį valtyje prie jo sodybos, bet paskui susimąsčiau: „O ką iš to padarysiu? Katalogą, kiek ir kokių filmų sukūrė?
Apklausiu draugus, pažįstamus, užfiksuosiu jų ditirambus? Juk tai visai neįdomu.“ Taip tą filmą atidėjau.
Bet prieš kelerius metus buvau pakviestas į Kino ekspertų tarybą, svarstančią būsimus kino projektus, ir vienas jų – „Kamanių medus“ – buvo A.Puipos.
Tuomet supratau, kad turiu už ko užsikabinti ir galiu imtis darbo: jis kuria filmą apie dviejų brolių tragišką gyvenimą, o aš irgi kursiu filmą apie du brolius, kurių vieno likimas buvo tragiškas – jis sunkiai sirgo, jautė, kad artėja mirtis.
– Ar jūs pažinojote dailininką A.Puipą?
– Šiek tiek – jis buvo gerokai jaunesnis, bet porą kartų teko susidurti.
Po pirmojo kurso su Algimantu kūrėme pirmą filmą ant kino juostos. Baigiant darbą jis pasiūlė nufilmuoti dar vieną kadrą: tuometėje Kutuzovo (dabar – Simono Daukanto) aikštėje paaugliai žaidžia futbolą ir pro šalį praeina jo jaunesnysis brolis, stumdamas vaikišką vežimėlį.
Tik vėliau supratau, kad čia Algis parodo savo vaikystės skausmą: kai gimė brolis, tėvai privertė Algį jį prižiūrėti, nes patys buvo labai užsiėmę. Jis jautėsi nuskriaustas, nes neturėjo kada pramogauti su draugais.
Tad ir pavaizdavo savo vaikystės skriaudos epizodą. Aš tai sužinojau tik gerokai vėliau.
Kitą kartą su Audriumi, jau baigusiu dailės mokslus, susitikome netoli autobusų stoties.
Jis pasakė važiuojantis į Šešuolius, kur dirba dailės mokytoju. Nustebau, kad diplomuotas dailininkas dirba kaimo mokytoju.
Pasirodo, tuomet buvo tokia tvarka, kad kaime dirbantys jauni mokytojai nebuvo šaukiami į armiją ir Audrius šitaip nuo jos gelbėjosi. Kartu jis ten kūrė.
Likimas taip susiklostė, kad darbas kaime tapo pagrindine jo paveikslų siužetų, filosofijos, buities matymo atrama.
Ten, Šešuoliuose, jis sukūrė geriausius savo paveikslus, žavinčius meistriškumu, kruopščiai išryškinta kiekviena detale, raukšle veide, drabužio kloste ar gyvūno grimasa.
– Jaunąjį A.Puipą pažinojote tik epizodiškai, bet kurdamas filmą turėjote įsigilinti į jo asmenybę ir kūrybą. Iš kur sėmėtės žinių?
– Daug kalbėjausi su jo žmona, taip pat dailininke Lilija Puipiene, kuri atvirai ir nuoširdžiai daug ką papasakojo. Kai kurių nuotrupų apie brolį sužinojau iš Algimanto ir labai padėjo menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės knyga „Audrius Puipa. Gyvenimo ir meno virtuozas“.
Knygoje daug citatų iš Audriaus laiškų, kuriuos turi žmona Lilija.
Tie laiškai man priminė garsiąją prancūzų rašytojo ir filosofo Jeano Jaques’o Rousseau knygą „Išpažintis“. Juose atsiveria nepaprastai jautraus ir kartu su lengvu humoru ir ironija į kasdienybę ir šventes žvelgiančio menininko požiūris.
Laiškai davė gerą postūmį ir užpildė vakuumą, nes medžiagos apie Audrių nėra daug, tik maži filmuoti gabaliukai. Televizija kai ką darė, bet jos medžiaga specifinė, nelabai tinkama filmui.
Kita vertus, mūsų biudžetas nebuvo toks, kad galėtume televizijai mokėti didžiulius pinigus – už archyvinę medžiagą jie ima nepadoriai brangiai.
Teko gerai pagalvoti, kaip atskleisti žmogų turint nedaug medžiagos.
Man labai padėjo aktorė Viktorija Kuodytė, kuri A.Puipos filme „Kita tylos pusė“ vaidino savotišką ryšininkę tarp brolių.
Aš sumaniau ją padaryti Algimanto ir Audriaus ryšininke.
V.Kuodytė sutiko bendradarbiauti ir per ją nutiesiau tiltą tarp brolių Puipų. Medžiagos skurdumas, kaip dažnai būna meno pasaulyje, duoda daugiau nei persivalgymas.
– Iš to, ką sužinojote apie dailininką A.Puipą, koks jis jums pasirodė?
– Jis buvo trapaus, gražaus ir autorine prasme labai tvirto būdo žmogus. Niekas už kūrybą jo neliaupsino, atvirkščiai, visą laiką girdėdavo, kad užsiima niekais, tapo akvarele, o akvarelė tuomet buvo laikoma tarsi antrarūše tapybos technika.
Bet jis nekreipė dėmesio ir darė tai, kas jam patinka, prie vieno paveikslo dirbdavo kelerius metus.
Kaip žinome, siužetus Audrius imdavo iš draugų ir bičiulių ar kaimo žmonių gyvenimo, klausydamasis pasakojimų apie graudžius ar linksmus nutikimus, anekdotines situacijas, ir visa tai kruopščiai, tiesiog fotografiškai atkurdavo savo paveiksluose.
Kaip kartą juokaudamas pasakė: „Mano darbai gal ir nebus pripažinti šedevrais, bet pravers kuriant garsių dailininkų memorialinius muziejus.“
Reikėjo turėti tvirtą stuburą, kad nekreiptum dėmesio į tam tikrą pašaipų aplinkinių žvilgsnį ir eitum savo keliu. Be to, nuo vaikystės A.Puipa garsėjo ne tik piešėjo, bet ir pasakotojo talentu.
Klasės draugai sustingę laukdavo jo rašinių, nes žinojo, jog juose būtinai atsiras kokia nors sufantazuota istorija apie Leniną, rusų kalbos mokytoją ar kitą herojų.
Pavyzdžiui, jis rimtų rimčiausiai aiškino, kodėl Leninas buvo atvykęs į Vilnių.
Pasirodo, aplankyti Audriaus močiutės, kuri buvo jo meilužė, o juodu susipažino, kai močiutė jaunystėje Sibire statė plytinę.
– Filmas pavadintas „Tulpių laukas“. Iš kur kilo toks įvaizdis?
– Mane pakerėjo surasta nuotrauka – Audrius stovi raudonų tulpių lauke tarsi tarp žydinčių Afganistano aguonų. Vėliau suradau kitą nuotrauką: du vaikinukai įkinkyti traukia arklą. Išsiaiškinau, kad arklą laiko tėvas, o įkinkyti sūnūs.
Pasak Algimanto, tulpių laukas jų šeimoje buvo kaip prakeiksmas.
Mat tėvas netoli Vilniaus turėjo sklypelį žemės, ten augino tulpes ir prekiaudavo jų svogūnėliais.
Žiedus reikėdavo nuskinti, kai svogūnėliai pasiekdavo geriausią kondiciją. Kol nenuskindavo, vaikai negalėdavo vykti prie jūros ar kitaip pramogauti. Lauko arimas ir tulpių auginimas man pasirodė metaforiškas – sunkus darbas, arimas tiesiogine to žodžio prasme, bet jis dėl grožio.
– Kurti filmą apie režisierių gal ir nėra taip paprasta. Ar Algimantas nebandė jūsų režisuoti?
– Ne. Aš turiu bendravimo su įvairiomis asmenybėmis – Sauliumi Sondeckiu, Laimonu Noreika, Arūnu Žebriūnu – patyrimą ir nuo pat pradžių atkirsdavau bet kokį norą kištis.
Tu esi garbingas, talentingas, dirbi savo darbą, o aš filmuoju filmą, čia mano daržas.
Su Algimantu kartu ne tik studijavome, bet ir esame kūrę vieną filmą – „Arkliavagio dukterį“, tad jis žino, kad nelabai pasiduodu įtakai. Kita vertus, jis pats kaip režisierius supranta, kad paklusęs kitų diktatui savito kūrinio nesukursi. Taigi jokių nesutarimų, konfliktų nekilo.
– Kokią žinutę savo filmu norite pasiųsti žiūrovui?
– Didelis džiaugsmas turėti galimybę kurti.
