Režisieriaus Levano Akino filme pagrindinis veikėjas Merabas (akt. Levan Gelbakhiani) dega meile šokiui ir svajoja patekti į didžiąją sceną. Tačiau vieną dieną ansamblyje pasirodęs charizmatiškas ir talentingas vaikinas Iraklis tampa pagrindiniu veikėjo konkurentu, o kartu jo didžiausia aistra.
Filmo pasaulinė premjera įvyko Kanų kino festivalyje bei susilaukė apdovanojimų įvairiuose Europos kino festivaliuose. A.Javakishvili vaidina Mari – Merabo šokių partnerę ir jo geriausią draugę, kuri greitai pastebi naujus pokyčius vaikino gyvenime.
Po festivalio „O tada mes šokome“ Lietuvos kino teatrus pasieks lapkričio 22-ają.
Filme gausu šokių scenų, tradicinės muzikos ir maisto. Kaip manai, ar jam pavyko pagauti Sakartvelo sielą?
Tai tikras kartvelų filmas. Jis man kvepia kaip Sakartvelas. Kiekviena detalė, net gatvės, maistas, namai yra puikiai pagauti ekrane. Sunku tai suprasti, kai negyveni toje šalyje. Levanas (red. past. – režisierius Levan Akin) yra sakartvelietis, bet užaugo ir gyvena Stokholme, Švedijoje.
Kartvelų filmai ypač dabar yra niūrūs ir tamsūs, o šis, pasakojantis apie jaunimą, yra pozityvus ir šviesus. Manau, „O tada mes šokome“ yra meilės laiškas Sakartvelui. Man šis filmas patinka, nes jis tikras. Jame tiek daug purvinų gatvių, senų namų ir naktinio gyvenimo, kuris iš tiesų toks ir yra.
Skaičiau, kad rašydamas scenarijų, režisierius Sakartvele atliko tyrimą leisdamas laiką su pagrindiniu filmo aktoriumi Levanu Gelbakhiani ir kitais šokėjais. Ar per jį ir atsidūrei filme?
Dar prieš filmavimą, kai režisierius Sakartvele lankėsi pirmą kartą, mes su juo susitikome ir kartu leidome laiką. Kai jis grįžo į Sakartvelą antrąkart, pradėjome repetuoti šokius ir tik tada – filmuoti filmą. Nuo pat pradžių žinojome, kokia bus filmo tema, kad jame vyraus tradiciniai šokiai, taip pat maistas ir dainos. Tačiau vėliau Levanas truputį keitė scenarijų.
Prieš sutikdamas vaidinti Merabą, L. Gelbakhiani pasiūlymą atmetė kelis kartus. Ar tau irgi buvo sunku apsispręsti?
Atrankose vaikinams buvo žymiai sunkiau. Kai man pasiūlė vaidmenį, apie jį galvojau tik dieną. Supratau, kad šis filmas bus puikus ir labai reikalingas Sakartvelui bei kitiems. Todėl, žinoma, sutikau.
Ar su L.Gelbakhiani buvote pažįstami anksčiau?
Taip, aš ir Levanas mokėmės baleto mokykloje. Mes susipažinome, kai man buvo 14 metų. Šiuo metu studijuoju aktorystę universitete, tačiau Levanas toliau šoka ir vaidina. Po filmavimo su visais komandos nariais tapome geriausiais draugais. Dabar esame kaip šeima, susirašinėjame kiekvieną dieną. Šis filmas mus lydės visą gyvenimą.
Daugeliui iš jūsų tai buvo pirmas vaidmuo kine. Kaip jautėtės kino aikštelėje?
Tai nebuvo mano pirmas vaidmuo kine. Anksčiau vaidinau Rusijoje, o dabar filmuojuosi Tbilisyje, televizijos seriale. Tačiau šis kino projektas man buvo didžiausias, o taip pat ir sunkiausias – turėjome ilgas šokių repeticijas bei privalėjome ne tik šokti, bet ir vaidinti.
Minėjai, kad lankei baleto mokyklą. Ar joje mokėtės ir tradicinius kartvelų šokius?
Taip. Iš tiesų kiekvienas vaikas nuo ketverių metų žino, kaip šokti kartvelų šokius. Mokomės jų ir baleto mokykloje. Tačiau merginoms kartvelų šokiai yra lengvi, mūsų judesiai švelnūs ir labai moteriški. Sunkiausius judesius atlieka vaikinai. Jie turi daug šokinėti, atlikti suktukus.
Po vienos valandos repeticijų, kai merginos tik apšildavo, jiems jau žliaugdavo prakaitas. Kartvelų šokiuose merginos turi būti švelnios ir atrodyti nekaltos, net ir filme mokytojas sako mano veikėjai: „tavo akys neturi ieškoti partnerio, tu turi būti drovi“.
Buvo rašoma, kad filmą turėjote filmuoti paslapčia. Ar buvo sunku jį filmuoti?
Iš tiesų mes to nežinojome. Tai buvo mūsų prodiuserių rūpestis. Buvome saugiame prieglobstyje, tačiau filmų lokacijos nuolat keitėsi. Dėl filmo temos mums dažnai atšaukdavo šokių sales. Šį filmą buvo sunku filmuoti dėl to, kad mums dažnai užverdavo duris.
Šio filmo choreografas taip pat turėjo išlikti anonimu, kitaip būtų atleistas iš darbo.
Manau, kad ir jo kolegos būtų jam sakę: „o, tu dirbai su šituo filmu“. Jis ir daugelis šokėjų yra anonimai. Ir dėl to man iš tiesų labai liūdna. Netgi Kanuose visi gyrė šokių choreografiją, ypač finalinį pasirodymą, tačiau mes negalėjome atskleisti choreografo pavardės. Dėl to šis filmas ir buvo sukurtas Sakartvelui. Manau, per kelis ateinančius metus situacija šalyje pasikeis ir mes nebeturėsime slėpti filmo komandos pavardžių.
Nors šiame filme pasakojama Merabo istorija, tavo veikėja Mari taip pat išgyvena pokyčius. Ji patiria nelaimingą meilę, tačiau sugeba perlipti save ir likti geriausia drauge.
Man buvo sunku, nes Sakartvele niekas apie tai nekalba. Visi slepia savo seksualinę orientaciją, nes bijo. Todėl neturėjau su kuo pasikonsultuoti. Kai perskaičiau scenarijų, verkiau visą dieną. Mari širdis yra sudaužyta, tačiau jos transformacija šioje istorijoje mane labiausiai ir sužavėjo.
Mari ir Merabas vienas kitą pažįsta labai gerai ir jai nereikia žodžių, kad suprastų, jog kažkas negerai. Pirmiausia, ji myli jį kaip draugą. Tai, kad liko su juo iki galo, įrodo jos kaip veikėjos brandą. Šis filmas yra apie laisvę net ir tradiciniame pasaulyje. Merabui buvo sunku per save perlipti. Negaliu įsivaizduoti, ką reikštų tai padaryti tikrame gyvenime.
Kaip sekėsi dirbti su filmo režisieriumi?
Jis buvo toks mielas! Levanas visada kantriai paaiškindavo, ko iš mūsų nori. Mums buvo lengva su juo atrasti ryšį. Nors gyvena Švedijoje, jo gyslomis teka kartvelo kraujas. Jis savęs nelaikė aukštesniu už kitus, baigęs filmuoti sceną, mūsų niekada nepalikdavo vienų. Visas dienas leisdavome drauge gerdami, šokdami ir linksmindamiesi.
Filmas yra oficialus Švedijos kandidatas į šių metų „Oskarus“. Jis susilaukė daug dėmesio Kanuose, Odesoje, Sarajeve ir kituose festivaliuose. Kaip jautiesi, kai filmas susilaukė tokios didelės sėkmės?
Jau kai filmavome, supratome, kad tai nebus paprastas filmas. Žinojome, kad tai bus kažkas ypatingo. Kai režisierius paskambino pasakyti, kad keliausime į Kanus, supratau, kad čia tik pradžia. Net iki šiol filmo sėkmė vis dar auga, mūsų laukia dar daugiau festivalių. Filmo teises nusipirko daugiau nei 30 šalių.
Filmo premjera Sakartvele įvyko lapkričio 8 dieną. Vos per kelias minutes buvo nupirkti visi bilietai į premjerinius seansus, tačiau juosta šalyje sulaukė nemažai protestuotojų, norinčių jį uždrausti.
Manau, Sakartvele daugiau filmą palaikančių, ne protestuojančių. Pastaruosius sudaro labai maža radikalų grupė. Net negaliu suprasti, ką jie galvoja. Tačiau sulaukiu prašymų parodyti daugiau seansų. Kiekvieną dieną mus visus užplūsta palaikančios žinutės, kuriose prašo nesijaudinti ir dėkoja už filmą.
Jeigu dabar atsidaryčiau savo „Instagram“ paskyrą, rasčiau šimtus žinučių, pasakojančių apie tai, kaip šis filmas juos paveikė ir kaip jie džiaugiasi jį pamatę. Tai labai keistas jausmas.
Visi bilietai į filmą buvo taip greit išparduoti, kad vos spėjau gauti kelis savo mamai ir tėčiui. Įsivaizduok šimtus žmonių sėdinčių kino teatre ir šimtus protestuotojų rėkiančių prie kino teatrų. Tačiau net ir tie, kurie neturėjo jokios nuomonės, mus palaikė.
Filmo „O tada mes šokome“ anonsas:
