Vieną spalio dieną Vilniaus centre, žiemos sezonui jau uždarytame bare „Pachamama Dinner Club“, jaukiai švietė lempučių girliandos ir žibintai, bare blizgėjo buteliai, skambėjo juokas ir skimbčiojo bokalai: režisierius E.Jankauskas ir „Dansu films“ kompanija čia filmavo naujos vaidybinės juostos „Little Fighter“ sceną.
Aplink tvyrojo šventės atmosfera, bet prie baro buvo jaučiama įtampa: pagrindinė filmo herojė Marija (akt. Gabija Siurbytė), neseniai susipykusi su savo sužadėtiniu (akt. Andrius Paulavičius), bando susitaikyti ir atsiprašyti už tai, dėl ko, jos nuomone, buvo neteisi.
Kaip pristato patys kūrėjai, „Little Fighter“ – tai magiškojo realizmo drama su komiškais elementais, pasakojanti apie jauną ir žavią neuromokslininkę, atliekančią sudėtingus ir didžiulį perversmą mokslo srityje sukelti galinčius tyrimus su pelėmis.
Tačiau didžiausiu iššūkiu taps ji pati, bandydama įveikti patiriamas panikos atakas ir kovodama su savo vidiniais demonais.
Naujas E.Jankausko filmas apie peles ir vidinius demonus „Little Fighter“ yra antrasis kino kompanijos „Dansu films“ ir režisieriaus E.Jankausko bendrai kuriamas ilgametražis filmas.
Prieš keletą mėnesių Lietuvos kino ekranuose pasirodžiusį pirmąjį – „Čia buvo Saša“ – žiūrovai priėmė itin šiltai. Filmas didžiuosiuose šalies kino teatruose laikėsi net 8 savaites, vėliau rodymai perkelti į mažesnius Lietuvos miestelius bei regionus. Filmą „Little Fighter“ ketinama baigti 2021 metais.
Per filmavimo pertrauką trumpam šnektelėjome su režisieriumi E.Jankausku ir pagrindinio vaidmens atlikėja G.Siurbyte apie jų naują kūrinį.
– Apie ką jūsų filmas? – pasiteiravau kūrėjų.
G.Siurbytė: Filmas pasakoja istoriją apie neuromokslininkę, kuri kenčia nuo panikos atakų ir nerimo, kovoja su savo vidiniais ir išoriniais demonais ir tą kovą laimi.
– Ar tema – nerimo priepuoliai?
G.Siurbytė: Ne, pasakyčiau, nerimo priepuoliai – viena iš aplinkybių. Tema vis dėlto yra meilė šeimoje, aplinkoje, mūsų visuomenėje.
E.Jankauskas: Tai tema, kurią galiausiai norime išgvildenti.
Mes daug šnekame apie antuždavinius, tikslą, lūkesčius, apie tai, kaip lūkesčiai ir tikslas lemia auklėjimą šeimoje, kaip auklėjimas ir meilės siekimas padaro mus savo laimės siekimo kankiniais.
Kiekvienas mūsų turi savo laimės formulę, kuria vadovaujasi vienaip ar kitaip ja įtikėjęs.
Dažnai tas laimės troškimas būna toks stiprus, kad nepamatai savo vidaus ir nežinai, ko pats nori. Kartais reikia savęs paklausyti.
G.Siurbytė: Daugybė šio filmo personažų, kaip tikriausiai ir šiuolaikinės visuomenės atstovų, bando atsakyti į klausimą, ar esi vertas būti mylimas, jei nesi tobulas.
– Ir kaip jie atsako į šį klausimą?
G.Siurbytė: Kai ekranuose pasirodys filmas, paklausime žiūrovų. Paliksime intrigą.
– Nerimo priepuolių tema kaip ir tampa madinga, vien Lietuvoje pastaruoju metu rodyti bent du filmai, vienaip ar kitaip ją gvildenantys. Kas čia – XXI amžiaus aktualija?
E.Jankauskas: Nepasakyčiau, kad tai mūsų filmo tema. Greičiau, kaip Gabija sakė, tai tik aplinkybė. Mes neanalizuojame, nebandome aiškinti, kodėl vienaip ar kitaip nutinka.
Žinoma, ko gero, iki šiol pasaulyje tikrai dar nebuvo tiek žmonių, išgyvenančių vienokias ar kitokias nerimo formas.
Mes neimame nerimo kaip terpės, kurią norėtume analizuoti, nes tai populiaru. Mes šnekame apie žmogaus požiūrį į kitus, apie meilę, apie tai, kas išties gyvenime svarbu, kas tu pats esi kaip žmogus.
Panikos priepuoliai – tai tik paviršius, po kuriuo slepiasi žmogaus noras būti tobulam, visiems įtikti, didelių lūkesčių išsikėlimas sau.
Kiekvienas turime pasirinkimą pasilikti baimėje arba kovoti su tuo ir ieškoti vidinės laisvės.
Tiesa, moralizuoti visai nenorėčiau, kurdamas filmą palieku vietos ir pačių žiūrovų interpretacijoms.
– Kaip radosi jūsų filme nerimo priepuolių potemė?
G.Siurbytė: Tai jau ketvirtas mano ir Ernesto bendras filmas, o su scenariste rašytoja Birute Kapustinskaite – trečias. Kiekviename filme kalbame apie šeimą, meilę šeimoje. Šis tam tikra prasme yra natūrali tąsa.
Pirmojo Ernesto filmo „Nefokuse“ (2006 m.), sukurto trumpametražių filmų festivaliui AXX, personažai irgi turėjo psichologinių problemų. Viskas tarpusavyje susiję.
E.Jankauskas: Man įdomiausia žmonių santykiai. Kartais mes taip išsikeliame antuždavinius, kad, mano akimis, tai absurdas. Sunkiausia, kai žmonės kovoja dėl meilės.
Aš tokius žmones ir pateisinu, ir nepateisinu, nes asmenybės laimė, mano akimis, yra pagrindinis dalykas.
Taip pat šneku apie tai, kad mūsų visuomenė dar gana susiskaldžiusi, neišprususi ir nepakankamai jautri, nesugeba suprasti ir užjausti kito.
Todėl žmonės gėdijasi pasakyti turintys tam tikrų problemų, jas slepia, nenori viešinti. Jiems gėda dėl to, ką pasakys kiti. Toks užburtas ratas.
– Kokia yra pagrindinė herojė Marija?
E.Jankauskas: Kovotoja. Ji gali kovoti su visais, bet pirmiausia reikia suprasti, kad reikia kovoti su savimi.
– Minėjote, kad filmas turės magiškojo realizmo elementų. Kaip jie įsikomponuos į bendrą filmo audinį?
E.Jankauskas: Čia jau žiūrovai, atėję į filmą, turės pamatyti. Mes pasakojame apie Marijos vidinį pasaulį ir tam pasitelkiame magiškojo realizmo formą.
G.Siurbytė: Lietuvoje vis dar labai trūksta žanrinio kino, dėl to norisi kuo labiau išnaudoti šią nišą – šįkart į filmą įvedant magiškojo realizmo elementų.
– Kokių išbandymų pateikė šios juostos filmavimo darbai?
E.Jankauskas: Pirma diena buvo viena linksmesnių – naktį buvo tik trys laipsniai šilumos.
Gabija visą filmavimo pamainą praleido ežerėlyje merkiama lietaus ir košiama vėjų. Filmavome skandinimosi sceną.
G.Siurbytė: Nardžiau esant tokiai temperatūrai ir vanduo vis nesibaigė – lijo iš tikrųjų, lijo ne iš tikrųjų, prieš porą dienų vėl pasimaudžiau.
Ekstremaliai nekaršta – patiriu savo kailiu visą lietuviško rudens grožį ir atšiaurumą.
E.Jankauskas: Vilnių ir Lietuvą noriu parodyti labai gražiai – ne dėl paties grožio, o kaip gražiai gyvename.
– Kokią žinutę šiuo filmu norėtumėte pasiųsti žiūrovui?
G.Siurbytė: Reikia save mylėti ir nereikia būti tobulam.
E.Jankauskas: Raginsime pamąstyti, kas svarbiau: ar būti tobulam, ar laimingam.
– Informacinis pranešimas apie jūsų naująjį filmą buvo pavadintas „Apie peles ir vidinius demonus“. Vadinasi, filme rodysite ir peles?
G.Siurbytė: Rodysime. Žiūrovus raginsime pamąstyti ir apie peles.
