Pasak kino kritikės Izoldos Keidošiūtės, svarbiausias S. Kubricko nuopelnas – siaurų Holivudo žanrų konvencijų praturtinimas ir išlaisvinimas. Jo kurtų filmų žanrai buvo labai įvairūs: nuo istorinio antikinio epo („Spartakas“, 1960), melodramos („Lolita“, 1962) iki politinės satyros („Daktaras Streindžlavas“, 1964), mokslinės fantastikos („2001 m. kosminė odisėja“, 1968), siaubo trilerio („Švytėjimas“, 1980) ir kitų. Prie kiekvieno filmo jis dirbo metų metus, nuolat juos tobulindamas ir garsėdamas kaip pamišėlis perfekcionistas.
„Daktaro Streindžlavo“ idėja gimė Šaltojo karo įkarštyje 60-ųjų pradžioje, kai JAV tvyrojo visuotinė atominės apokalipsės baimė. Visi baiminosi, kad netrukus prasidės trečiasis pasaulinis karas – atominis konfliktas tarp JAV ir SSRS, lemsiantis žmonijos pražūtį. Įtampą dar labiau kurstė reguliariai įsiplieskiantys konfliktai – Korėjos karas, Karibų krizė. Abiejų valstybių vyriausybės kūrė vis naujas karines programas, puikavosi naujais ginklais, o žiniasklaida skatino paranojiškas nuotaikas.
Tos nuotaikos persidavė ir S. Kubrickui, kuris taip stipriai susidomėjo Šaltojo karo problema, kad dalį savo laiko skyrė branduolinių ginklų ir knygų šia tema studijoms. Galiausiai jam į rankas pateko buvusio aviacijos kapitono Peterio George’o romanas „Raudonasis nerimas“ (1958), išgirtas dėl profesionalumo. Kūrinys paliko tokį įspūdį, kad kino režisierius iškart nusipirko teises į ekranizaciją. Tačiau „Raudonasis nerimas“ rimtu tonu kalbėjo apie atsitiktinai prasidėjusį atominį karą, o S. Kubrickas, apsvarstęs visą situacijos absurdiškumą, filmui pasirinko juodosios komedijos žanrą.
Taikliai perteikti visuomenės paranojas ir baimes S. Kubrickui padėjo vykusiai šaržuoti charakteriai. Pagrindinis vaidmuo, tiksliau trys skirtingi vaidmenys, teko aktoriui Peteriui Sellersui, kuris filme sukūrė ne tik pagrindinį herojų daktarą Streindžlavą, bet ir Amerikos prezidentą bei kapitoną Lajonelį Mandreiką.
Aktoriui buvo numatytas ir ketvirtas vaidmuo, kurio aktorius atsisakė teisindamasis neįvaldytu teksasietišku akcentu. Tikroji priežastis buvo S. Kubricko perfekcionizmas, vertęs aktorius kartoti scenas dešimtis kartų. P. Sellerso vaidmenys reikalavo nuolat improvizuoti, todėl aktoriui pakakdavo energijos tik 2–3 dubliams. Šią problemą S. Kubrickas išsprendė filmuodamas P. Sellersą vienu metu dviem kameromis.
Filmo kūrėjai skyrė itin didelį dėmesį filmo erdvių, interjerų kūrimui. Pentagonui atsisakius bendradarbiauti, iš nuotraukų itin tikroviškai buvo atkurta atominė raketa. BBC net ėmė įtarti, kad buvo pasitelkti šnipai. Tai ne vienintelis atvejis, kai filmo kūrėjams teko aiškintis. Filmo operatoriai, atskridę į Islandiją filmuoti atšiaurių peizažų, neva sovietinės Arkties, netikėtai įskrido į slaptą karinę amerikiečių bazę. Jiems teko ilgai įrodinėti, kad Islandiją filmuoja S. Kubrickui, o ne sovietų žvalgybai.
Daugelį filmo kūrimo nesklandumų atpirko jo sėkmė – ne tik žiūrovų ir kino kritikų liaupsės, bet ir surinktos pajamos. Filmo biudžetas sudarė 1,8 mln. dolerių, pelnas – 9,4 mln. dolerių (milžiniška suma 1964-aisiais).
Premjerinis filmo vakaras buvo numatytas 1963-ųjų lapkričio 22 d. – Kenedžio nužudymo dieną, repertuariniai seansai – gruodį. Nutarus, kad žiūrovai bus dar nepasiruošę, seansai buvo perkelti į 1964-ųjų sausį.
