– Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas pareiškė, kad jokie formalūs Kultūros paveldo departamento sprendimai nesustabdys P.Cvirkos paminklo iškėlimo. Ar savivaldybė gali nepaisyti paveldo apsaugos įstatymo? – „Lietuvos rytas“ paklausė Kultūros paveldo departamento direktoriaus Vidmanto Bezaro.
– Savivaldybės žmonės daug ką gali... Tačiau yra nustatyta tvarka, kurios turi laikytis ir valstybės tarnautojai, ir politikai – esame civilizuota visuomenė.
Du dokumentai šiuo metu suteikia apsaugos statusą šiai vietai: paminklas yra Kultūros paveldo registre, o skveras su paminklu yra Naujamiesčio vertingoji savybė. Ir tas statusas ne vakar suteiktas.
Šiuo metu vyksta skvero ir jame stovinčio P.Cvirkos paminklo konkrečių vertingųjų savybių nustatymas. Tai padės projektuojant nepridaryti klaidų, ypač svarbu rekonstruojant skverą nesunaikinti to, kas išties kraštovaizdžio požiūriu vertinga. Mes su savivaldybės specialistais susitiksime, diskutuosime ir apie visus galimus variantus
Bet būtinas ir rimtesnis dialogas su visuomene. Tokiais atvejais garsiausiai skamba balsai tų, kurie nori nuversti vieną ar kitą paminklą. Tuo tarpu mūsų kūrybinės organizacijos – dailininkai, rašytojai, architektai, restauratoriai – siūlo nežengti tokio žingsnio.
Ir jei mes klausomės tik aktyviai šaukiančių , o savo kultūros žmonių nuomonę laikome niekine, tai – negerai. Juolab, kad paminklo autorius – žinomas skulptorius Juozas Mikėnas, kurio meniniai pasiekimai niekam nekelia abejonių.
– Ar negali nutikti taip, kad kol tarsitės, savivaldybė užsakys techniką ir nugriaus paminklą?
– Manau, kad ne, juk jis yra Kultūros vertybių registre. Politiniai pareiškimai dažnai būna drastiški, matyt savivaldybė nori nuvainikuoti P.Cvirką, bet tai galima padaryti ne tik griaunant, bet tiesiog sukuriant visą istorinį laikotarpį nuvainikuojančią aplinką.
Minėjau, visa ši ta erdvė yra laikoma Vilniaus Naujamiesčio vertingąja savybe – tai neužstatyta teritorija su želdiniais ir paminklu. Pats paminklas taip pat yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
Kultūros paveldo centras artimiausiu metu surinks visą informaciją, taip pat ir istorinę medžiagą, susijusią su rašytojo veikla, atsižvelgdamas į visus įvairių institucijų pateiktus dokumentus. Tos institucijos gali būti ir savivaldybė, ir Istorijos institutas, ir kūrybinės sąjungos, ir Genocido centras.
Kai Kultūros paveldo centras paruoš aktą – projektą, jį pateiks Kultūros paveldo departamento vertinimo tarybai. Ir vertinimo taryba pritars arba nepritars tų vertingųjų savybių nustatymui.
Taigi, kol kas dar negalima šimtu procentų teigti, kad P.Cvirkos paminklas tikrai bus saugomas ir nebus galima jo liesti. Vertinimo tarybose yra kvalifikuoti, mokslo laipsnius ar eksperto kvalifikaciją turintys specialistai.
– Alyvos į ugnį įliejo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro surasti dokumentai, liudijantys, jog P.Cvirka prisidėjo prie poeto Kazio Jakubėno įkalinimo. Ar tai nebus dingstis nedelsti dėl paminklo?
– Teisybės perteikimo procesas gali įvykti ir nenukėlus paminklo. Dabartinė ir ateinančios kartos taip pat turi žinoti, kokiais laikais gyveno jų tėvai ir seneliai, kokie ir už kokius „nuopelnus“ paminklai buvo statomi, kokia buvo architektūra, menas.
Sutvarkius skverą jame galėtų atsirasti ir sovietmetį atskleidžianti stendinė ekspozicija su tuo pačiu paminklu, bet ne kaip pagarbos , o tiesiog kaip viso laikmečio atminties ženklas. Ji primintų ir leistų suvokti visą visos kartos sovietmečiu sunkiai gyventą laikotarpį, jo absurdą ir tragedijas. Galima būtų atskleisti P.Cvirkos likimo peripetijas, pagerbti tuos, kurie nukentėjo tuo metu, net ir nuo to paties rašytojo.
Aš pats tikrai nesu nei P.Cvirkos gerbėjas, nei turiu kokių sentimentų tam laikotarpiui. Nuo pat vaikystės puikiai žinojau, kiek blogio pridarė ta sovietų valdžia, nes visa giminė –iš mamos, ir iš tėčio pusės – nemažai laiko praleido Sibire. Negalėčiau nė vieno gero žodžio pasakyti apie tą laikmetį, tačiau nemanau, kad reikėtų viską užmaršinti paprasčiausiai nugriaunant.
– Sprendimą pradėti vertingųjų savybių nustatymą paskatino reali grėsmė, iškilusi ne tik paminklui, bet ir jį supančiai erdvei – skverui, medžiams?
– Į mus kreipėsi net kelios organizacijos. Rašytojų sąjunga jau buvo pareiškusi savo nuomonę kiek anksčiau, o Lietuvos restauratorių sąjunga konkrečiai paprašė tai atlikti.
Juk paveldo saugojimo principas – saugoti ne tik labai senus dalykus, bet ir iš kiekvieno istorinio laikotarpio pabandyti išsaugoti tam tikrą etalonų skaičių.
Manau, kad paminklų griovimo laikas jau praėjo.
Tai, ką nugriovėme nepriklausomybės pradžioje, dažniausiai niekam nekėlė abejonių. Tačiau dabar jau galime apsvarstyti ir kitas galimybes. Tai, užuot kiršinus visuomenę, padėtų atidžiau pažvelgti į tą laiką, kuris sužalojo daugelį.
Jei P.Cvirka būtų ilgiau gyvenęs, jo mąstymas galėjo ir pasikeisti, pavyzdžiui, kaip rašytojo Vinco Krėvės, kuris taip pat entuziastingai pasitiko sovietų valdžią ir tik paskui suprato, į kokias pinkles pateko.
Protingai sutvarkius ši vieta gali tapti puikia priemone pasipriešinti propagandai, kurią dažnai iš Rusijos girdime per žiniasklaidos priemones. Jei teigiama, kad sovietų valdžia Lietuvai daug gero yra padariusi, išlikę to laiko liudijimai gali visa tai paneigti.
Su istoriniu kontekstu pristatomi paminklai gali turėti daug didesnės įtakos žmonėms nei jų sunaikinimas, nukėlimas ir apsimetinėjimas, kad nieko nebuvo.
Ir, žinoma, nereikėtų tų paminklų laikyti garbinimo vieta, juk jie jau seniai yra tik istorijos iliustracija. Šiuo metu daugelyje valstybių kyla susidomėjimas būtent to laiko objektais.
– Jau pasigirdo kalbų, kad prisidengdami naujos koncertų salės statyba ant Tauro kalno, savivaldybės valdininkai gali leisti užstatyti daugelį iki šiol nepaliestų šios miesto dalies vietų. Ar tai jums nekelia nerimo?
– Apie užstatymą pastatais negali būti ir kalbos – tai viena vertingesnių Naujamiesčio žaliųjų erdvių, profesionaliai suplanuota ant besileidžiančių terasų. Yra miesto bendrasis planas, teritorijų planavimų dokumentai ir kiti teisės aktai nurodo, kad turi likti neužstatytas žaliasis plotas.
Mano galva, labai sveikintina yra savivaldybės iniciatyva sutvarkyti Tauro kalno prieigas, kad žmonės galėtų nusileisti iš koncertų salės per minėtą skverą į centrą. Dabar daugumą atbaido aptrupėję laiptai ir purvas, kuriuo tenka klampoti palijus.
Žinoma, tvarkydami neturėtume sudarkyti skvero planinės struktūros. Juk ne kartą Lietuvoje matėme, kaip tvarkant viskas nušluojama ir kuriama iš naujo. Rezultatas dažnai blogesnis nei buvo.
