Ilgametražio filmo „Misteris gėjus Sirija“ veiksmas vyksta Stambule, kur iš Sirijos pabėgę gėjai bando iš naujo kurti savo gyvenimą.
Tai nėra paprasta, nes Turkija homoseksualams nėra saugi šalis. Sirijos gėjai renkasi vienoje kavinėje, kur gali atvirai tarpusavyje bendrauti.
Pagrindiniai filmo herojai – Stambule kirpėju dirbantis Husseinas ir Berlyne gyvenantis žurnalistas Mahmoudas.
Konservatyvioje šeimoje išaugęs Husseinas slepia, kad yra homoseksualus. Mahmoudas Sirijoje yra įkūręs LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) judėjimą.
Šiuos vyrus suvedė bendra svajonė – jie nori Sirijos atstovą išsiųsti į Maltoje vyksiantį konkursą „Misteris gėjus pasaulis“.
Šis renginys padėtų jiems tapti matomiems ir atkreiptų dėmesį į LGBT bendruomenės padėtį Sirijoje bei pabėgėlių krizę.
23 metų Husseinas konkurso dieną nusprendė scenoje perskaityti išpažinties laišką mirusiai motinai.
Husseinas gimė mažame Sirijos miestelyje. Ten su tėvais, broliais ir seserimis gyveno iki paauglystės, kol prieš kelerius metus visi pabėgo į Turkiją.
„Anksčiau maniau, kad aš – ligonis. Žvelgdamas į veidrodį nekenčiau savęs. Norėjau būti geras žmogus, o tai buvo tolygu heteroseksualumui.
Kai klausdavau, ar gėjus galima pagydyti, išgirsdavau atsakymą: „Galima, jei jie skaitys Koraną, ves, valdysis ir sunkiai dirbs.“ Viską išbandžiau, bet nepasveikau“, – filme kalbėjo Husseinas.
Šešias dienas per savaitę dirbantis Husseinas gyvena Stambulo centre. Čia jis turi bendraminčių ir gali neslėpti savo tapatybės.
Sekmadieniais vyras grįžta pas priemiestyje įsikūrusius tėvus, savo žmoną ir dukterį. Tuomet jis tampa tokiu žmogumi, kokį nori matyti jo artimieji. Ne visada jam pavyksta įtikinamai vaidinti. Tėvas jaučia, kad sūnus yra gėjus, ir dažnai jį sumuša.
Neapsikęsdamas dvigubo gyvenimo Husseinas nusprendė apie savo bei savo tautiečių sirų problemas papasakoti tarptautiniame gėjų konkurse.
„Nuo gimimo nešiojau kaukę. Bet dabar turiu parodyti tikrąjį veidą. Jei to nepadarysiu, nuolat gyvensiu neviltyje“, – apie pasiryžimą visam pasauliui prabilti apie savo homoseksualumą sakė Husseinas.
Tačiau troškimas dalyvauti pasauliniame gėjų konkurse žlugo, nes siras negavo Maltos vizos.
Dramatiškai susiklostė ir Husseino šeiminis gyvenimas – jo žmona su dukterimi grįžo gyventi pas savo tėvus į Siriją.
Filmas „Misteris gėjus Sirija“ buvo rodomas festivalyje „Nepatogus kinas“. Vilniuje ta proga apsilankė ir režisierė A.Toprak.
– Kaip kilo mintis kurti filmą apie pabėgėlius Sirijos gėjus? – paklausiau A.Toprak.
– Tai mano pirmas ilgametražis dokumentinis filmas. Vienas filmo herojų – Mahmoudas yra geras mano draugas. Susipažinome 2011 metais, prasidėjus Sirijos karui. Tuo metu dirbau arabų televizijos kanale „Al Jazeera“, prie Turkijos sienos rengiau reportažą apie Sirijos pabėgėlius.
Kadangi nemoku arabų kalbos, vertėju sutiko pabūti Mahmoudas. Netrukus sužinojau, kad jis priklauso LGBT bendruomenei, leidžia žurnalą homoseksualams arabų kalba. Jam kilo mintis į pasaulinį konkursą išsiųsti pirmą musulmoną gėjų. Mahmoudas pasiteiravo, ar nenorėčiau su filmavimo kamera sekti šios istorijos pėdsakais. Sutikau, nes man visada rūpėjo žmogaus teisės.
– Ar filmo herojai jums lengvai atsiskleidė?
– Berlyne gyvenantis Mahmoudas yra gerbiamas žmogus, gerai žinomas LGBT bendruomenėje. Jis manimi pasitikėjo ne tik kaip drauge, bet ir kaip režisiere. Jis ieškojo vyrų, kurie norėtų dalyvauti gėjų konkurse ir įsiamžinti filme. Per kelis mėnesius susipažinau su daugybe žmonių.
Husseinas sakė, kad neviltis jam suteikia drąsos. Esą, kai turi sunkumų ir jautiesi desperatiškai, turi ką nors daryti. Jis labai norėjo išsilaisvinti nuo savo šeimos, žmonos. Šis filmas natūraliai virto Husseino išpažintimi ir padėjo jam nusimesti slegiančią naštą.
– Kaip po filmo susiklostė Husseino gyvenimas?
– Šiuo metu jis gyvena Pietų Prancūzijoje, Marselyje. Jis trokšta atsivežti iš Sirijos savo žmoną ir dukterį. Ne dėl to, kad kartu gyventų, bet kad jos galėtų įsikurti taikioje šalyje.
Nė vienas filmo veikėjas šiuo metu jau negyvena Turkijoje. Vieni išvyko į Europą, kiti į Kanadą ir JAV.
– Man dramatiškiausias filmo epizodas buvo tas, kuriame Husseinas kalba apie būtinybę slėptis po kauke, gyventi su nemylima moterimi, kuri irgi kankinasi priverstiniu būdu ištekinta už gėjaus. Ar musulmoniškose šeimose gėjai dažnai priversti taikytis su jiems primestomis socialinėmis, religinėmis nuostatomis?
– Musulmoniškose šeimose daugelis gėjų priversti vesti moteris ir susilaukti vaikų. Žinoma, Turkijoje pažįstu ir liberaliai mąstančių šeimų, kuriose homoseksualūs vaikai atsiveria tėvams ir nebūna smerkiami.
Didžiausia problema Sirijos gėjams pabėgėliams Turkijoje ta, kad jie patenka į dvigubą izoliaciją, nes yra ne tik pabėgėliai, bet dar ir gėjai.
Viešai atsiskleidęs toks žmogus gali būti net nužudytas. Pabėgėliai Turkijoje neturi teisių, negauna švietimo, sveikatos apsaugos paslaugų.
Jie priversti dirbti nelegaliai nešvarius ir menkai mokamus darbus. Pavyzdžiui, gamyklose visą dieną rankomis trina džinsus, taip juos „sendindami“. Jie taip pat dirba su kenksmingomis cheminėmis medžiagomis. Būna, kad homoseksualūs pabėgėliai įtraukiami į prostituciją.
Tačiau bet kokiu atveju Turkijoje Sirijos gėjai yra laisvesni nei gimtinėje. Pavyzdžiui, Stambule jie gali susikurti dvigubą gyvenimą – tarp šeimos ir LGBT.
– Ar filme buvo neplanuotų posūkių?
– Iš pradžių planavau, kad filmas daugiau pasakos apie gėjų konkursą, bet tada prieš akis iškilo Husseino istorija, jo šeimos problemos. Tai keitė filmą. Mes vylėmės, kad Husseinui pavyks gauti vizą ir nuvykti į tarptautinį konkursą Maltoje. Deja, taip neatsitiko.
Siužetą koregavo ir patys herojai. Pavyzdžiui, skambino Husseinas, pranešė, kad eina į grožio saloną vertis į ausis auskarų, ir pakvietė tai nufilmuoti.
Atsiskleisti herojams padėjo ir tai, kad filmavimo komanda buvo maža, ją sudarė vien turkai, kurie nemokėjo arabiškai. Filmo herojai jautėsi laisvai, neretai pamiršdavo, kad į juos nukreipta filmavimo kamera.
– Su kokiomis kliūtimis susidūrėte kurdama filmą?
– Nežinau, ar dabar pavyktų Stambule filmuoti tokią juostą. Dabar Turkijoje situacija politiškai yra blogesnė, žmonės atšiauresni ir policija nedraugiška.
Jeigu gatvėse mus stabdydavo policija, sakydavome, kad filmuojame miesto architektūrą, neatskleidėme juostos turinio.
Filmas buvo rodomas Turkijos kino teatruose. Jo premjera ten įvyko tik tuomet, kai įsitikinome, jog visi filmo herojai sėkmingai išvyko iš šalies.
Reakcija buvo įvairi. Sulaukiau ir piktų, grasinančių replikų.
– Ką šiuo metu kuriate?
– Antrą savo ilgametražį filmą. Jame pasakojama apie Stambule gyvenančias tris jaunas merginas, kovojančias už laisvę šalyje, kuri balansuoja tarp autoritarizmo ir demokratijos.
Auginu pusantrų metų dukterį. Pusę laiko praleidžiu Stambule, pusę – Briuselyje, kur pastaruoju metu dirba mano vyras žurnalistas.
– Kas padėjo susiformuoti jūsų asmenybei?
– Augau šalia stiprių šeimos moterų. Mano močiutė buvo pirmoji moteris teisėja Turkijoje, mama – politikos mokslininkė.
Matydama šeimoje tokias veiklias moteris užsigrūdinau. Tačiau nemanau, kad esu labai drąsi. Yra kur kas drąsesnių režisierių moterų, kurios peržengia bet kokias ribas ir įmena net tamsiausias paslaptis.
