Kauno, kaip Europos kultūros 2022 metų sostinės, mitinio žvėries pavidalo konkursas pagaliau įvyko ir komisija paskelbė nugalėtoją. Juo tapo Dariaus Petreikio sukurtas atvaizdas.
Mitinio žvėries platformos kuratorius ir idėjos sumanytojas Rytis Zemkauskas mano, kad Kauno, kaip Europos kultūros sostinės, prekės ženklas – labai vykęs, atitinkantis Kauno pristatymo Europai idėją.
„Laikinoji sostinė“ su juo kalbėjosi apie kaunietiškos būtovės paslaptis ir autentiškos miesto mitologijos kūrybą.
– Kurdami Kauno, kaip kultūros sostinės, simboliką užsimojote sukurti miesto savasties mitologiją. Kodėl pasirinkote tokį alegorinį atspirties tašką – mitinį žvėrį?
– Atspirties tašku man tapo keli šaltiniai. Pirmas iš jų buvo mano paties prieš daug metų parašytas eilėraštis. Jis trumputis, nenuvarginsiu pacituodamas: „Jeigu miestas staiga prasivertų ir parodytų savo vidų, rastum ten mažytį žvėrelį, tyliai sėdintį prie vandens.“
Šis tekstas man reiškė pirmiausia didžiulį švelnumą savajam Kaunui, o kartu ir ieškojimą miesto „raison d’etre“, arba jo buvimo ir neišnykimo priežasties. Esu trečios kartos miestietis. Mane visada domino miestų likimas, domino miestuose slypinčios galios, energija, domino, kaip miestai tas galias ir energiją fiksuoja, kaip pasakoja ir paveldi didžiuosius savo pasakojimus.
Bepigu Romai ar Atėnams, kurie turi kadaise talentingų žmonių sukurtus mitus. Kaunas tokio neturi. Ir štai antrąjį šaltinį suradau Oksfordo universiteto kiemeliuose, kur klevai dar pamena dviejų mano mėgstamų mokslininkų J.R.R.Tolkieno ir C.S.Lewiso teologinius disputus. Reaguodamas į vieną iš tokių karštų disputų apie mitus J.R.R.Tolkienas parašė eilėraštį „Mythopoeia“. Ten, be kita ko, jis deklaruoja dabartinio žmogaus teisę sukurti mitą.
– Kodėl jums netiko tradicinė Kauno ir visos Lietuvos atsiradimo mitologija, esą tai padarė nuo Nerono rūstybės pabėgę Romos aristokratai Palemonas, Juras, Barkus, Kunas? Pernelyg nuvalkiota?
– Kauno, Europos kultūros sostinės, paraiška buvo rengiama ilgai ir kruopščiai, dirbant su specialistais, tarp jų ir su istorikais. Beje, tyrimo išvados manęs nenustebino, maždaug tą patį buvau skaitęs ir anksčiau. Juk vadinamoji Palemonidų versija nėra nuvalkiota, nes paprasčiausiai... niekam nebuvo įdomu ją valkioti. Kodėl? Nes ten kaip tik ir nėra mito.
Mitas yra pirmiausia stipri draminė konstrukcija. Pavadinti kokį nors personažą Kunu ir sakyti, kad nuo to kilo Kaunas, yra, kaip čia švelniau pasakius, labai skurdi literatūra. Svarbiausia ir paprasčiausia – tame pasakojime nėra nieko įdomaus. Kažkokie patricijai bėgo nuo Nerono, jų vardai buvo tokie (labai jau ne romėniški), jie kažkodėl atbėgo ten, kur šalta, drėgna, necivilizuota, ir be jokių suprantamų priežasčių įkūrė gyvenvietes. Viskas. Jokios paslapties, jokios transcendencijos, jokios dėmesio vertos meilės istorijos, jokios dramos. Kaip pasakytų Holivudo prodiuseriai, kas tokius herojus gali pamilti ir ką jie duoda mums?
– Ar nemanote, kad žvėries alegorija Kaunui yra truputį rizikinga, turint omenyje ilgai vyravusį Kauno kriminalinį įvaizdį? Žvėris, ypač laimėjęs konkursą ženklas, toks kampuotas, gali būti suprastas kaip agresyvumo, brutalios jėgos simbolis.
– Kriminaliniu Kauno įvaizdžiu tegul rūpinasi tie, kurie jį sugalvojo. Būtent pramogų žanro žurnalistai. Trumpas sumaišties ir savivalės etapas griūvant vergovės sistemai buvo visoje Lietuvoje ir, beje, visoje Rytų Europoje. Jis seniai baigėsi. Kalbėti apie kažkokį Kaunui primetamą įvaizdį nematau jokios prasmės, tai tas pat kas nuolat priminti Vytautą Šustauską, bet patogiai pamiršti, kad meru jis tebuvo šešis mėnesius. Galima palyginti: Rolandas Paksas Vilniaus meru buvo ne tik ilgiau, jis juo buvo du kartus.
O Kaunas, kaip verslių, išdidžių ir savimi pasitikinčių žmonių miestas, man patinka. Esu rašęs, kad Kaunas yra kūnas, kuris kaunas. Taip, kauniečiai turi amerikietiško, gal net teksasietiško triukšmingumo. Mano gimtajame mieste trūksta pustonių ir atvirumo. Mes dažnai nemandagūs. Mūsų pasirinktas žvėries pavidalas visa tai įkūnija: viską, ką turime, ir viską, ką gerai būtų turėti. Jo formos yra iš legendinio Kauno architektūros modernizmo, jame yra upės ir vandenys, nes Kaunas pirmiausia vandenų miestas, jame yra šiek tiek miesto herbe esančio stumbro (tauro), jame yra kultūros Kaunas su Čiurlioniu, triukšmingas Kaunas su Saboniu ir sirgaliais. Jame yra net Kunas, kaip miesto kūnas, kaip visi piliečiai. Mes stengėmės ne paneigti visas tas istorijų ir pasakojimų nuotrupas, o sujungti jas į vieną ateitin nukreiptą įdomų mitą, kurį norėsis pasakoti, statyti teatre, filmuoti ir aprašyti knygose. Tai lyg energingo ir šiuolaikiško miesto pasakojimas apie save.
– Kalbant apie istorinį Kauno įvaizdį gana ilgą laiką buvo pernelyg įsijausta į tarpukario savasties ženklus: art deco miestas, Mažasis Paryžius, Danieliaus Dolskio dainelės ir panašūs dalykai. Susidaro įspūdis, kad Kauno, kaip kultūros sostinės, pristatymo koncepcijos kūrėjai siekia išvengti klišių. Bet koks gi Kaunas bus pristatytas Europai, pasauliui: labiau sporto ir technologijų miestas ar menininkų, savitos architektūros, humanitarinės kultūros miestas?
– Šiuolaikinis Kauno mitas iš tiesų yra tik maža mūsų programos dalis. Taip, žvėris labai matomas ir bus lengvai suprantamas. Tačiau mūsų programa yra nuolatinis daugybės kultūros sričių profesionalų darbas. Paprastai sakant, esame didžiulis edukacinis ir bendruomeninis projektas. Bet paprastai pasakyti mes nenorime. Mat problema ir yra, kad ligi šiol vis buvo bandoma per daug paprastai dėlioti klišes. Kad ir Mažasis Paryžius, kas tai? Tarpukariu ši idėja turėjo labai rimtą turinį, o būtent: buvo rūpinamasi siųsti jaunus žmones studijuoti į Paryžių, jie turėjo ten tobulėti ir grįžti gerinti Lietuvos. Tokia buvo jaunos mūsų valstybės politika.
Dabar reikia to paties. Parvežti gerąją praktiką, mokytis jos. Tą ir daro kultūros sostinės komanda. Modernizmo architektūra buvo lygiai tokia pat pastanga moderninti mąstymą, diegti gerą skonį. Turime edukuoti save, kad nestatytume mūsų miestuose prastai, nes prastai ir jausimės. Kitaip sakant, mūsų tikslas – ilgalaikės permainos pabaigus kultūros sostinės programą. Mes imame viską, kas buvo gero, bet rūpinamės, kad tai veiktų šiuolaikinius žmones, įkvėptų bendruomenę, pamažu įtrauktų kuo daugiau piliečių. Ne veltui mūsų šūkis – „Iš laikinosios į šiuolaikinę“.
