Vis dėlto kultūros ministras meta akmenį į politikų daržą, kalbėdamas apie nesenus įvykius, susijusius su istorine atmintimi – politikai privalo jausti atsakomybę, nes jų neatsakingi veiksmai gali sukelti netikėtus padarinius, pabrėžia M. Kvietkauskas.
Interviu naujienų agentūrai ELTA metu Kultūros ministerijos vadovas taip pat pasidžiaugė išaugusiu visuomenės susidomėjimu paveldo objektais bei diskusijomis apie miestų raidą ir palinkėjo Seimo vadovybei po ilgai besitęsiančių ginčų rasti tarpusavio supratimą.
Ministre, pradėkime nuo naujausių aktualijų. Trečiadienį Vyriausybė patvirtino 2020 m. biudžetą. Kultūros sektoriaus atstovai dažnai nuogąstauja menkomis lėšomis. Ar finansavimas kultūros sektoriui mažėja?
Tikrai nemažinamas, o atvirkščiai. 2019 m. biudžete išlaidos šiam sektoriui buvo 353 mln. eurų, šiemet – 375 mln. eurų. Juk ir darbuotojų atlyginimams kelti yra numatytos lėšos, ir, pažvelgus į mūsų nacionalinių įstaigų finansavimą, iš tikrųjų matyti, kad lėšos daugiausia kyla.
Labai svarbu, kad, derantis dėl biudžeto, pavyko pasiekti, kad nebūtų 15 proc. mažinamos kultūros įstaigų išlaidos turtui, prekėms ir paslaugoms. Tai tikrai būtų sukūrę labai daug bėdų mūsų muziejams, teatrams, bibliotekoms, stabdę jų įgyvendinamus projektus, taip pat ir kenkę europinių projektų įgyvendinimui.
Tikrai noriu pasidžiaugti, kad mano argumentus išgirdo ir finansų ministras, ir premjeras – tai tikrai gera žinia po biudžeto derybų. Didėja ir Kultūros rėmimo fondo finansavimas kultūros projektams – papildomai skiriama daugiau nei 1 mln. eurų.
Be abejo, norėtųsi didesnio kilimo. Lietuvos kultūra šiemet puikiai reprezentuoja šalį pasaulyje – kūrėjai gauna aukščiausius apdovanojimus, auga visuomenės pasitenkinimas bei dalyvavimas kultūrinėse veiklose. Tad visada norėtųsi daugiau, to prioritetinio kultūros vaidmens suvokimo ir įtvirtinimo mūsų valstybės politikoje.
Jūs pasidžiaugėte, kad finansų ministras Vilius Šapoka išgirdo jūsų argumentus. Ar dėl kultūros srities finansavimo apskritai vyksta konstruktyvus dialogas su Finansų ministerija? Ar šnekatės ir su kitais ministrais apie kultūros sektorių bei koks įspūdis iš pokalbių susidarė?
Vyksta labai konstruktyvus bendradarbiavimas ir su Finansų ministerija, ir su kitomis mums artimomis ministerijomis.
Ypač norėčiau išskirti mūsų bene artimiausią – Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, su kuria šiemet tikrai labai sėkmingai įgyvendiname kultūros paso programą, skirtą visų klasių moksleiviams – viso bendrojo ugdymo sistemai pasiūlyta beveik du tūkstančiai kultūros paso priemonių, iš kurių gali rinktis klasės, panaudodamos tam skirtas tikslines lėšas.
Taip pat nuo kitų metų sausio mėnesio vyriausių klasių moksleiviai galės rinktis tas paslaugas ir individualiai – mokinys galės pasirinkti pats, kokias kultūros programas įsigyti, kur dalyvauti už šituos kultūros paso pinigus.
Kitas dalykas, kuris džiugiai nuteikia, tai, kad mes šiemet su Ekonomikos ir inovacijų ministerija patvirtinome kultūros kelių programą. Tai yra sąsaja tarp kultūros veiklų ir turizmo regionuose – turizmo skatinimo, su kuo susiję labai įvairūs verslai. Kultūros kelių programinis principas ateina ir iš ES, jis buvo jau išbandytas ir nacionaliniu mastu. Dabar tai bus nuosekliai veikianti bendra mūsų Kultūros ministerijos ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos programa.
Paminėjote kultūros paso programą moksleiviams. Ar jaunosios kartos kultūrinis švietimas ir kultūrinių paslaugų prieinamumas moksleiviams yra vienas iš jūsų prioritetų?
Be abejo, kultūrinė edukacija yra vienas svarbiausių bendro rūpesčio dalykų. Greta to ugdymo mokykloje, kurį įgyja moksleiviai savo programose, yra tas tiesioginis sąlytis su įvairiausiomis kultūros sferomis: ir su istorine atmintimi per muziejus, ir su ta gyva, kūrybine saviraiška – ar tai būtų dailė, ar muzika, ar tai būtų teatras. Tai yra labai svarbi piliečių tapatybės ir kūrybingumo ugdymo dalis.
Man tikrai labai norisi, kad tą kultūros edukaciją atliekantys ir įgyvendinantys žmonės būtų įvertinami. Dažnai jie yra „tarp“: dailininkai, muzikantai, kurie dirba su vaikais, kultūros centrų darbuotojai mažuose miesteliuose, kurie dirba su jaunimu – jie duoda kitokį supratimą, kitokią atveria tikrovę apie mūsų pasaulį.
Labai norėtųsi, kad jie būtų geriau įvertinami, todėl Kultūros ministerijoje šiais metais bus įsteigtos trys naujos premijos už kultūros edukaciją. Jas šiemet gruodį įteiksime labiausiai nusipelniusiems, išsiskiriantiems kultūros edukacijos sferoje dirbantiems žmonėms.
Grįžkime prie tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Seimo Kultūros komitetas yra pakankamai jaunas komitetas parlamente. Ar vyksta bendravimas su šiuo komitetu ir ar sulaukiate kažkokių pasiūlymų?
Taip. Nuolatinis bendradarbiavimas ir darbas vyksta ir svarstant teisės aktus, ir įvairius aktualius kultūros klausimus: kad ir šią savaitę vykusi Kultūros komiteto diskusija dėl kultūros vaidmens nacionalinės pažangos programoje – kaip tas kultūros vaidmuo turėtų būti matomas įvairiausiose valstybės sferose, tarkime regionų politikoje, kur kultūra tikrai yra labai svarbi.
Tas darbas iš tikrųjų vyksta nuolat. Kultūros paso programa įgyvendinta taip pat didele dalimi iš Kultūros komiteto kilusios iniciatyvos.
Ar, jūsų nuomone, Ramūnas Karbauskis, kaip Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, per pastaruosius trejus metus tinkamai atstovavo kuruojamą komiteto sritį?
Ramūnui Karbauskiui kultūros sfera iš tikrųjų labai rūpi, yra jo nuolatinis dėmesys ir kartu mane labai džiugina, kad Kultūros komiteto pirmininkas nuolat susitinka su kultūros žmonėmis, nuolat juos priima ir kartu dalyvauja susitikimuose regionų kultūros centruose. Aš tikrai jaučiu tą nuolatinį, aktyvų bendravimą ir bendradarbiavimą.
Tęsiant politikos temą, prezidento Gitano Nausėdos programoje „Gerovės valstybė“ praktiškai nėra kalbama apie kultūros sektoriaus gerinimą. Ar, jūsų manymu, šalies vadovas kultūrai skiria pakankamą dėmesį?
Šalies vadovo inauguracijos metu bei Seime jo kalbose ir pasisakymuose nuolat girdėjome kultūros reikšmės akcentą. Jis, sakyčiau, Gitano Nausėdos gana ryškiai pabrėžiamas.
Prezidentūroje savo veiklą pradėjo Kultūros forumas, kuriame susirenka skirtingų sričių žmonės, ir tai tikrai įdomi bendradarbiavimo su Prezidentūra forma – ir ministerija jame (Kultūros forume. – ELTA) taip pat dalyvauja, ir svarstomi klausimai taip pat buvo aktualūs. Rengiamas kultūros politikos pagrindų įstatymas, o jo projektas buvo aptartas Kultūros forumo būdu Prezidentūroje.
Truputėlį nukrypkime nuo politikos. Liepos mėnesį plačiai nuskambėjo nepavydėtinos situacijos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre bei Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Pastarųjų įstaigų vadovai skundėsi katastrofišku lėšų stygiumi jų vadovaujamoms įstaigoms, buvo prabilta net apie veiklos pristabdymus. Tuomet Jūs teigėte, kad įstaigos turėtų gerinti vadybą ir atsisakyti abejotinų, nebūtinų išlaidų. Kokia situacija kultūros įstaigose yra šiuo metu?
Mes nuolat ministerijoje susitinkame su vadovais, kuriems tenka ir šiemet teko spręsti nemenkas problemas biudžeto balansavime: ir A. Mickevičiaus bibliotekos, ir Operos ir baleto teatro, ir kitų institucijų.
Kaip aš ir sakiau: labai svarbu valdyti lėšas efektyviai, suprasti, kad neturint jų pertekliaus, reikia žiūrėti, kaip geriau organizuoti veiklą. Kita vertus, ministerija irgi siekia ieškoti resursų toms įstaigoms, kur tikrai objektyvūs trūkumai ir padėti.
Šiemet mes iš tikrųjų galime padėti ir A. Mickevičiaus bibliotekai susitvarkyti su iškilusiomis bėdomis dėl finansinių trūkumų. Manau, kad biblioteka baigs šiuos metus be įsiskolinimų, ir kitiems metams, kaip jau minėjau, pavyko dėl to suplanuoto mažinimo susiderėti – kad mažinimas nevyktų.
Ministerijos yra aiškus siekis, kad įstaigos galėtų funkcionuoti, teikti savo pagrindines paslaugas ir užtikrinti savo bazinį finansavimą, bet kartu, be abejo, labai svarbi yra šiuolaikinė vadyba ir tai, kaip kultūros įstaiga pritraukia žmones: kokio lygio paslaugas ji teikia, kaip ji rūpinasi savo darbuotojų kvalifikacija, kaip ji efektyviai valdo turtą, nes tikrai yra įvairiausio pobūdžio turto ir pastatų – kaip tos erdvės yra išnaudojamos.
Mes į visą tai turime žiūrėti kaip į kompleksą ir kartu įstaigų vadovams siūlome sprendimus, kaip jiems geriau tvarkytis.
Pasukime pokalbį prie paveldosaugos. Kultūros paveldo centras siūlo Jono Noreikos-Generolo Vėtros lentelę pripažinti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos vertingąja savybe. Ar pritartumėte šiam siūlymui – lentelę pripažinti pastato vertingąja savybe?
Tai šiuo atveju yra Vilniaus miesto savivaldybės ir pastato savininko apsisprendimas dėl šitos lentos ir dėl istorinės atminties klausimų. Mano supratimu, mūsų valstybėje apskritai trūksta istorinės atminties politikos.
Tą suvokia ir Vilniaus savivaldybė, kuri ėmėsi kurti, reformuoti Istorinės atminties komisiją. Mums trūksta aiškių kriterijų, trūksta aiškaus sutarimo ir, matydamas ne tik šią situaciją, bet ir kitas situacijas, aš pasiūliau Vyriausybės susitikime su prezidentu Gitanu Nausėda, kad galėtų rengiamame Kultūros politikos pagrindų įstatyme atsirasti nuostatos dėl istorinės atminties įamžinimo principų, kurių labai trūko mūsų įstatymų bazėje.
Prezidentas yra tam tikrai pritaręs ir dabar mes kaip tik rengiamės įtraukti į Kultūros politikos pagrindų projektą nuostatas, kurios aiškiai apibrėžtų, kas yra atsakingas už istorinės atminties įamžinimą, kokiu būdu organizuojamas dialogas su visuomene ir kokių rekomendacijų reikėtų laikytis.
Nors tai nėra tiesiogiai jūsų kuruojamas klausimas, bet jūs esate ekspertas, taip pat studijavote jidiš kalbą, taigi galbūt sutiksite atsakyti. Minėti įvykiai, susiję su J. Noreikos įamžinimu sukėlė diskusijas, ar Generolo Vėtros lentelė yra paveldas, ar istorinių batalijų objektas. Po to prasidėjo trintys, buvo uždaryta sinagoga, reikštas skepsis valdžios pasyvumui, apeliuota į saugumą. Kita vertus, atsirado ir antisemitinių įvykių, tokių kaip svastikos ženklo iš žemių supylimas prie Lietuvos žydų bendruomenės namų. Kaip jūs vertinate susiklosčiusią situaciją?
Vertinimas gali būti tik tai vienas – bet koks antisemitizmas, bet kokios jo apraiškos turėtų būti labai griežtai, neigiamai įvertintos, ta pozicija turi būti tikrai aiški. Visuomenėje tokių stereotipų, ksenofobijos ir neapykantos kitam tikrai neturi būti.
Iš tikrųjų politikai turi labai aiškiai jausti atsakomybę dėl to, kad kai kurie jų žingsniai, kai kurios kalbos tokias nuotaikas gali paskatinti. Ir tai yra ne vienoje situacijoje buvę, kai politikų neatsakingi veiksmai gali paskatinti visiškai netikėtus padarinius, netikėtas nuotaikas visuomenėje, matant įvairiausių nacionalistinių nuotaikų kilimus ir kitur Europoje, ir tą kylančią antisemitizmo bangą. Vakarų Europos valstybėse su tuo taip pat susiduriame. (...)
Mes turime labai griežtai brėžti ribą, sakyti, kad darome viską, kad šito tikrai nebūtų ir kad jaustume aiškią valstybės poziciją. Aš manau, kad ir premjero pozicija, ir prezidento išreikšta pozicija labai aiškiai tą ribą brėžia, ir reikia tiesiog tikėtis, kad vis dėlto didžioji visuomenės dauguma tų nuotaikų neperims ir mes nesudarysime joms galimybių plėstis.
Ačiū Dievui, Lietuva kol kas bendrai regione išsiskiria pozityviai. Ir tarptautinės žydų organizacijos taip pat mato, kad vis dėlto mūsų visuomenė tebėra ir, duok Dieve, bus, taiki.
Nesenai susitikimo Niujorke YIVO institute metu, judaikos instituto YIVO direktorius Jonathanas Brentas išreiškė tokį lūkestį, viltį, kad Lietuva turi visas galimybes tapti Vidurio-Rytų Europos lydere demokratijos ir dialogo su kitomis kultūromis prasme – kad mes iš tikrųjų esame vieni iš lyderių, tik dar patys turime suvokti tai, kad toliau tą demokratizmo ir dialogo dvasią stipriname, o ne nuo jos tolstame, jos atsisakome.
Labai svarbu tą girdėti – kaip pasaulis mato mus, ir tai suteikia motyvų ir patiems veikti ryžtingiau.
Tęskime paveldo temą. Ketvirtadienį prie Kultūros ministerijos klaipėdiečiai ir panevėžiečiai – Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis, piketavo dėl paveldo objektų savo miestuose išsaugojimo. Kaip vertinate piketuotojų nuogąstavimus? Ar apskritai vyksta dialogas su nevyriausybinėmis organizacijomis?
Ministerija ir mano durys tikrai yra atviros susitikimams su visuomeninėmis organizacijomis, su Aplinkos ir paveldo apsaugos sąjūdžiu tikrai esame susitikę ir atskirai tuos visus klausimus, kuriuos jie kelia nagrinėjame. Dalis tų klausimų tikrai yra pozityvūs, kur tikrai pastebimos problemos ir laiku tiesiog atkreipiamas dėmesys į tas problemas.
Dėl dalies tų pastabų aš esu linkęs diskutuoti ir aiškinti, kad iš tikrųjų nėra visai taip, kaip tos problemos matomos. Šiaip tą visuomenės dalyvavimą paveldosaugos klausimuose aš vertinu tikrai kaip labai pozityvų.
Iš tikrųjų yra buvę invazijų į paveldą, kurių neturėtų būti – į mūsų labai jautrias, brangias paveldo vietas, ir istorinėje Vilniaus širdyje, ir kitur. Kita vertus, reikia pripažinti, kad mūsų paveldosaugos pati sistema taip pat turi nemažai vidinių bėdų: ir nuolatiniai teismų procesai, ir ginčai su savininkais, ginčai su gyventojais kartais tikrai be galo smulkmeniški.
Milžiniška reglamentavimo sistema, pro kurią vis tiek prasprūsta didžiuliai pažeidimai. Mano supratimu, šitą sistemą tikrai labai reikia tobulinti.
Mes taip pat žvelgdami į Kultūros paveldo departamento darbą, į vertinimo tarybų veiklą, siekiame padaryti, kad vertinimo tarybų veikla būtų atviresnė, aiškesnė savininkams, kad būtų aiški tvarka, kaip jos veikia ir kaip visuomenė jose gali dalyvauti.
Iki šiol tokios tvarkos be galo trūko, tai aš tas savo intencijas, ką mes siekiame tobulinti paveldo sferoje, esu pasiryžęs aiškinti visoms visuomeninėms organizacijoms, laukti jų pastabų ir tą sferą tobulinti, nors čia kelias tikrai yra labai ilgas.
Patys paveldosaugininkai yra įvairiausių, skirtingų nuomonių, požiūrių. Juos suderinti tarpusavyje tikrai kartais nelengva: nuo labai radikalaus ir griežto saugojimo iki itin liberalaus.
Ministerija siekia, kad mes išsaugotume tai, kas tikrai labai vertinga pagal labai aiškias taisykles ir, be abejo, ieškotume dialogo su šiuolaikine miesto plėtra, investicijomis, kurių taip pat negalime atsisakyti.
Labai svarbus supratimas, kad miestai keičiasi – vyksta miestų raida. Turime apsaugoti tai, kas tikrai vertinga, ir kartu ugdyti pačius investuotojus, ugdyti mentalitetą, sąmonę, požiūrį į tą vertinimą – kad mūsų investuotojai ir architektai veiktų ne pagal schemas, bet veiktų kūrybingai.
Toks mano šios sistemos kaitos regimas siekis ir, manyčiau, kad mes į tai judame. Diskusijos visada yra gerai.
Paminėjote, kad diskusija apie paveldą atsiranda ir kalbant apie pokyčius Vilniaus senamiestyje. Ar teigiamai vertintumėte dialogą su sostines savivaldybe paveldo klausimais?
Žiūrint pagal situaciją ir kokie sprendimai iškyla. Su Vilniaus savivaldybe, su meru mes nuolat susitinkame ir kalbame apie tuos sprendimus, ministerija tikrai siekia surasti geresnį ryšį Kultūros paveldo departamento ir Vilniaus miesto savivaldybės.
Viena iš tokių gana karštų diskusijų, kur sprendimų ieškoma kartu su visuomene, yra dėl Kalnų parko tvarkybos projekto įgyvendinimo. Ministerija iš savo pusės, Vilniaus istorinių pilių parko direkcija, istorinio rezervato direkcija taip pat siekia ieškoti sutarimo, koreguoti, keisti savo sprendimus ir jau ne vieną etapą tos diskusijos tikrai esame priėję, o bendras tikslas akivaizdus – kad tokia unikali, istorinių vietų teritorija Vilniuje ir toks reljefas atsiskleistų savo grožiu ir savo turiningumu, ir kad vilniečiai ir miesto svečiai suvoktų, kas ten yra – kokia įspūdinga Vilniaus istorijos dalis.
Piketuotojai taip pat nerimauja neišgirdę iš jūsų pasisakymo dėl situacijos su Tarptautinės paminklų ir lankytinų vietų apsaugos taryba (ICOMOS). Kaip vertinate ICOMOS valdybos sprendimą dėl neatitikimų vidaus statutui atšaukti Lietuvos ICOMOS nacionalinio komiteto akreditaciją?
Tai yra tarptautinė asociacija, tai yra nevyriausybinė tarptautinė organizacija. Jos valdymo reikalai, jos kolektyvinės tarybos priimami sprendimai yra šios asociacijos reikalai. Ministerija tiesiogiai čia nedalyvavo.
Aš esu išreiškęs ir galiu pakartoti apgailestavimą dėl šitos pačios situacijos, kad tarptautinės, nevyriausybinės organizacijos Lietuvos skyrius nesugebėjo rasti bendros kalbos su centrine organizacija Paryžiuje. Šiuo metu vyksta tarptautinis ICOMOS Kongresas Maroke, Marakeše, ir mes sekame situaciją laukiame žinių, ar bus kokių nors sprendimų dėl to, kaip šita tarptautinė organizacija mato toliau savo Lietuvos atstovybės narių ateitį.
Tai yra vidinis šios asociacijos iškilęs teisinis ginčas dėl Lietuvos atstovybės nuostatų keitimo. Ministerija tiesiogiai šitos tarptautinės asociacijos veikti negali. Mano supratimu, ir neturėtų kištis į nevyriausybinių organizacijų vidinių struktūrų klausimus.
Liko metai iki Seimo rinkimų. Kokius darbus dar tikitės įgyvendinti per likusį laiką?
Turbūt svarbiausias dalykas yra Kultūros politikos pagrindų įstatymo svarstymo procesas ir tvirtinimas Seime. Aš tikiuosi, kad šį įstatymą pavyks patvirtinti. Jis yra parengtas po daugybės metų. Nieko nebuvo padaryta ir šito pagrindinio įstatymo tikrai labai trūko.
Aš taip pat viliuosi, kad mums pavyks žengti svarbius žingsnius bent jau pradedant kurti kultūros darbuotojų kompetencijų, kvalifikacijų tobulinimo sistemą. Įstatyme jau yra numatyta, kad pas mus turi pradėti veikti trūkstama kultūros darbuotojų kompetencijų, kvalifikacijų tobulinimo sistema.
Netrukus turi prasidėti ir ES fondų finansuojamas projektas kvalifikacijos kėlimo skirtingose sferose. Tai tikrai pastūmėtų ir tą regionų sąveiką su centru.
Dar vienas didelių uždavinių – Nacionalinės koncertų salės „Tautos namai“ statybos pradžia. Laimėtas konkursas, yra jo rezultatai, atsisveikiname gal ir su tam tikru apgailestavimu, kad istorijos etapas pasibaigė. Tikrai stalinizmo metais suprojektuoti Profsąjungų rūmai liudija tą skaudžią sovietinę atmintį.
Kita vertus, aišku, juose vyko daug kultūrinių veiklų, bet aš dabar tikiuosi, kad tai yra naujos kokybės, naujos mūsų muzikinės kultūros kokybės vieta ir mes pagaliau realizuosime prieš šimtmetį iškeltą „Tautos namų“ idėją. Tai bus šiuolaikinė, kokybiška erdvė labai įvairioms kultūrinėms veikloms greta aukščiausio lygio muzikos atlikimo galimybių.
Ar dabartinė aštri situacija Seime netrukdo jūsų įvardintų prioritetinių darbų sklandžiam įgyvendinimui?
Žinoma, visada norėtųsi, kad politinė situacija būtų stabilesnė ir iš tikrųjų leistų priiminėti tuos svarbiausius sprendimus. Aš tikrai labai noriu palinkėti mūsų valstybės politikams, mūsų Seimo valdančiajai daugumai, frakcijoms kuo geresnio tarpusavio sutarimo. Visada tikiu, kad tą sutarimo būdą, išsiginčijus ir išsakius visokias priešingas nuomones, būtina rasti. Kitaip mes negalime judėti toliau.
Ačiū už pokalbį.
