Jis mėgdavo fotografuoti nuogus Amazonės indėnus, o už tai atsilygindavo įvairiomis smulkmenomis. Brazilijoje jis pateko į kalėjimą, kai buvo nužudytas gydytojas, pasišaipęs iš esą homoseksualių jo santykių.
Džiunglėse pas jį yra lankęsis nuo teisingumo besislapstantis nacis.
Taip filme kalba pažinojusieji A.F.Bendoraitį – dvasininką ir gydytoją, Brazilijos mokslų akademijos narį.
Juostos autoriai pakalbino ir šio garsaus misionieriaus artimuosius.
Jie teigė, kad prieš pasitraukdamas iš Lietuvos baigiantis Antrajam pasauliniam karui A.F.Bendoraitis turėjo kitą pavardę. Kodėl jam prireikė slėpti savo tapatybę?
1961 metais pradėjęs misionieriaus veiklą Brazilijoje, jis plaukiojo Amazonės baseino upėmis laivais, pavadintais „Lithuania“, kuriuose buvo įrengtos ligoninės.
Bolivijoje jis įsteigė polikliniką, motinos ir vaiko ligoninę, neturtingų vaikų maitinimo centrą.
Sergantys indėnai į jo ligoninę eidavo kelis šimtus kilometrų. Žmonės, neturėdami pinigų gydymui, atsilygindavo vištomis ar piešiniais.
Už nuopelnus Bolivijos prezidentas A.F.Bendoraičiui buvo suteikęs pilietybę ir karinį laipsnį.
„Brazilijos ir Bolivijos miesteliai, kuriuose lankiausi, slepia didelių A.F.Bendoraičio paslapčių.
Pirmas įspūdis – gražus, bet istorija labai sudėtinga. Tai istorija apie šviesiąją ir tamsiąją žmogaus pusę“, – pasakojo V.Puidokas.
Penkerius metus kurtas filmas šią savaitę pristatytas festivalyje „Nepatogus kinas“.
– Pirmiausia jūs susipažinote su Pietų Amerika, o tik vėliau su A.F.Bendoraičio istorija? – paklausiau režisieriaus V.Puidoko.
– Dar studijuodamas Anglijoje kino meną aš svajojau nuvykti į Pietų Ameriką.
Po studijų grįžau į Lietuvą ir vieną dieną apsisprendžiau – susidėjau būtiniausius daiktus, už 800 litų (231 euras. – Red.) nusipirkau lėktuvo bilietus į Pietų Ameriką.
Nusileidau Limoje (Peru). Miegodavau pas žmones, palapinėje, kartais ją pasistatydavau pakelėse, dykumose ar net centrinėse miestelių aikštėse.
Argentinoje mane apvogė – likau tik su knyga rankose.
Jau būčiau buvęs išsiųstas atgal, jei ne sėkmė – Didžiosios Britanijos konsulatas Buenos Airėse išdavė naujus dokumentus.
Jų laukdamas gyvenau pas vietinius ir mokiausi ispanų kalbos.
Gavęs pasą išvykau į džiungles ir taip atsidūriau Bolivijos ir Brazilijos pasienyje.
Viename kaimelyje svilinant karščiui priėjau prie senuko, pardavinėjančio vandenį.
Sužinojęs, kad esu iš Lietuvos, jis pasakė: „Turėjome čia žymų žmogų iš tos šalies – Bendoraitį.“
Pradėjau vietinių klausinėti apie lietuvį misionierių. Jau po pirmų pokalbių supratau, koks tai buvo įdomus žmogus.
Indėnai A.F.Bendoraitį laikė „didžiuoju baltuoju dievu“, o pasaulis lygino su Motina Terese, Mahatma Gandhi ir Martinu Lutheriu Kingu.
Kita vertus, intrigavo tai, kad pasimatydavo ir tamsių A.F.Bendoraičio gyvenimo atspalvių.
Už jo žygdarbių slėpėsi puikybė ir arogancija.
Jo namų durys, lova buvo išraižyti herbais, didysis geradarys gyveno pasiturimai, turėjo baseiną, nors paprasti žmonės buvo priversti tenkintis antisanitarinėmis sąlygomis.
– Ar buvo lengva rinkti informaciją apie A.F.Bendoraitį?
– Žmonės įpratę apie istorines asmenybes susikurti labai vienpusį vaizdą – arba išaukština, arba sumala į dulkes. A.F.Bendoraitis nėra vien geras ar blogas.
Filmavome Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Bolivijoje ir Brazilijoje.
Manau, kad filmas bus įdomus plačiajai auditorijai.
Juk A.F.Bendoraitis, pasitelkęs trumpabangę radijo stotelę, sukūrė rėmėjų tinklą visame pasaulyje.
Jų ypač gausu buvo Vokietijoje ir Prancūzijoje. Jis surinko milijonus labdaros.
Nors kalbama, kad garsusis misionierius medicinos mokėsi prestižiniame Sorbonos universitete, niekas Brazilijoje ar Bolivijoje taip ir nėra matę jo gydytojo diplomo ar licencijos.
Žmonės net kalbėjo, kad jis tokių pačių piliulių duodavo visiems nepriklausomai nuo ligos.
– Kas labiausiai sukrėtė?
– Akivaizdu, kad jis išgydė daug žmonių, užsiėmė švietėjiška veikla.
Tačiau sunku suvokti, kaip kilnius darbus darantis žmogus tuo pat metu gali elgtis nežmoniškai.
Tikriausiai kiekvienam galią įgijusiam asmeniui išlaikyti žmogiškumą yra rimtas išbandymas.
A.F.Bendoraitis maždaug 20 metų praleido Brazilijoje, vėliau gyveno – Bolivijoje. Iš Brazilijos jis išvyko po vieno gydytojo nužudymo.
Manoma, kad A.F.Bendoraitis dalyvavo toje nusikalstamoje veikloje, tačiau pritrūkus įrodymų mažiau nei po metų, praleistų kalėjime, buvo paleistas į laisvę ir išvyko į Boliviją.
Mūsų filmas kelia daugiau klausimų, nei duoda atsakymų.
– Filme leidžiama suprasti, kad A.F.Bendoraitis galėjo talkinti naciams. Ar galima manyti, kad jis buvo priverstas pasikeisti pavardę, nes prieš atsidurdamas Pietų Amerikoje buvo padaręs nusikaltimų?
– Ištyrėme visą jo gyvenimą, bet nežinome, ką jis veikė nuo 1944 iki 1946 metų.
Žinome, kad iš Lietuvos jis išvyko traukiantis vokiečiams 1944 metais, džiunglėse atsidūrė 1960–1961 metais. Jis visada sakydavo, kad Lietuvoje neturi jokių artimųjų, tačiau mums pavyko juos rasti, jų pavardės kitokios.
Artimieji jį pametė iš akių visiems laikams karo metais ir po to niekada nesusisiekė.
A.F.Bendoraičio sesuo buvo girdėjusi apie tokį misionierių, bet niekada nepagalvojo, kad tai jos brolis.
Duomenų apie A.F.Bendoraičio gimines archyve atsitiktinai pavyko aptikti mano kolegei.
Paaiškėjo, kad prieš karą jis su tėvais gyveno Kaune. Tame pačiame name gyveno kaimynas, pavarde Bendoraitis. Galbūt garsusis džiunglių geradarys iš jo pasiskolino pavardę.
– Kokį A.F.Bendoraičio palikimą saugo Amazonės džiunglės?
– Iki šiol veikia abi ligoninės. Esanti Brazilijoje privatizuota, tvarkinga, švari. Kita, priklausanti Bolivijos valstybei, šiek tiek apleista, bet veikianti. Yra išlikę namai, kuriuose gyveno A.F.Bendoraitis.
Dabar ten įsikūręs kitas kunigas. Lietuvos misionieriaus kapas yra Gvajaramerine (Bolivija), jo pastatytos ligoninės kieme.
– Filmo trukmė – 100 minučių. Kiek buvo nufilmuota medžiagos?
– Apie 100 valandų. Sunku buvo montuoti ne tiek dėl medžiagos gausos, kiek dėl įvairių faktų skaidrumo.
Filme tiesa yra labai reliatyvi.
Sunku tokią painią istoriją iš naujo objektyviai sudėlioti.
