Kūrėjo gyvybė užgeso rugsėjo 28-ąją vienoje Maskvos ligoninių. Spalio 13-ąją jam būtų sukakę 86 metai.
Filmai – kino aukso fonde
Rugpjūčio 20 dieną abiejų plaučių uždegimu susirgęs M.Zacharovas buvo paguldytas į ligoninę.
Į darbus veržęsis režisierius iš jos buvo išrašytas, atrodo, ne visai pasveikęs.
Liga atsinaujino. Antras jos smūgis buvo mirtinas.
Jis sukūrė paprastą stebuklą ir padovanojo pasakišką pasaulį, kuriame susipynę ir juokas, ir ašaros, ir tokia meilė, kuri didesnė už gyvenimą, stipresnė už mirtį.
Jo filmai „Paprastas stebuklas“, „Dvylika kėdžių“, „Tas pats Miunhauzenas“, „Užmušti drakoną“, „Meilės formulė“, „Namas, kurį pastatė Sviftas“ – jau kino aukso fonde, žmonės žiūri jo spektaklių įrašus.
Teatrinė šlovė
M.Zacharovas – pirmiausia teatro režisierius.
Šeimos legenda byloja, kad būsimo režisieriaus motinai prisisapnavo, jog sūnus tampa aktoriumi. Po to Markas išties susidomėjo šia profesija ir įstojo į Valstybinį teatro meno institutą (GITIS).
Scenos karjerą pradėjo kaip aktorius Permėje, režisuoti ėmėsi šeštojo dešimtmečio viduryje ir per studentiškas trupes, Satyros teatrą atėjo į vieną svarbiausių Sovietų Sąjungoje Maskvos „Lenkom“ teatrą.
Publika dažniausiai kraustosi iš proto dėl aktorių – kaip tik jiems tenka nešti visą šlovės naštą.
Režisieriams dažniau lieka tylus intelektualų įvertinimas, „režisūrinis kinas“ ir „režisūrinis teatras“, kuris, kaip įprasta manyti, skirtas „ne kiekvienam“.
Tiesa, pasitaiko išimčių – retų, nes režisieriui, kad pelnytų visuotinę meilę, būtinas talentas subtiliai užgauti tolimiausias stygas kiekvieno žiūrovo sielos gelmėse.
M.Zacharovas tą gebėjo. Jis buvo tradicinis, žiūroviškas, suprantamas ir šie apibūdinimai visiškai nežemina, nesumenkina nuopelnų.
Priešingai – būti suprantamam kur kas sunkiau negu prigudrauti. O apie žiūrovų meilę svajoja kiekvienas kūrėjas.
Teatrinė šlovė jį aplankė dar septintojo dešimtmečio pradžioje po Jevgenijaus Švarco „Drakono“ premjeros Maskvos valstybinio universiteto Studentų teatre.
Pjesė atliepė to meto visuomenės nuotaikas, ir simboliška, kad paskutinis didelis neteatrinis M.Zacharovo projektas (vienintelis jo kino filmas – visos kitos garsiosios juostos kurtos televizijai) buvo 1988-aisiais pasirodžiusi Lanceloto ir Drakono istorijos versija, kai iki tikrojo „drakono“ žūties buvo likę kokie treji metai.
Matyt, ši tema režisieriui rūpėjo visą gyvenimą: mitas apie Lanceloto pergalę prieš Drakoną transformavosi į amžinąją žmogaus kovą dėl savo laisvės.
1973-iaisiais M.Zacharovas stojo prie Maskvos „Lenkom“ teatro vairo ir nepaleido jo iki pat mirties. Kaip tik ten buvo suburta puiki trupė: Olegas Jankovskis, Aleksandras Abdulovas, Nikolajus Karačencovas, Ina Čiurikova, Aleksandras Zbrujevas ir daugelis kitų.
Būtent ten, M.Zacharovo pakviestas, kino režisierius Andrejus Tarkovskis pastatė savo „Hamletą“ – vienintelį spektaklį tėvynėje.
Per visą Sovietų Sąjungą aidėjo garsas apie „Lenkom“ spektaklius. M.Zacharovas gebėjo scenai parinkti tokią medžiagą, kuri taikliai atlieptų visuomenės nuotaikų toną: pirmosios sovietinės roko operos „Choakino Murjietos žvaigždė ir mirtis“, „Junona ir Avos“, „Optimistinė tragedija“, išvertusi pamušalu į viršų pagrindinę „revoliucinę“ sovietinio teatro pjesę, „Atminimo malda“, pirmą kartą per daugelį metų iškėlusi žydų temą.
Sąrašas būtų ilgas, nes vos ne kiekviena M.Zacharovo premjera tapdavo ne tik teatro, bet viso kultūrinio gyvenimo įvykiu. Ne išimtis ir paskutinė – Vladimiro Sorokino „Opričniko diena“, vėl pademonstravusi pagrindinę jo kaip menininko savybę – nebijoti sakyti nemalonios tiesos, net jei ji užgauna žmones, aukštesnio rango nei vyriausiasis režisierius.
O.Jankovskis viename interviu prisiminė, kad dar jauną M.Zacharovą visi juokais vadino metru.
Ką gi, jis toks ir buvo – metras nuo pat pradžių, svarbiausias iš visų savo kartos didžiųjų teatro veikėjų.
Kalbėjo alegoriškai
Visos Sovietų Sąjungos teatralai veržėsi į „Lenkom“, „į Zacharovą“, o plačioji publika prilipdavo prie TV ekranų, kai naujienų šykšti televizija kartodavo neabejotinus hitus: „12 kėdžių“ su Jevgenijumi Mironovu, „Tą patį Miunhauzeną“ su O.Jankovskiu, „Meilės formulę“, išmokiusią žmones tarti sudėtingą Nodaro Mgaloblišvilio pavardę.
Cenzūra televizijoje, kad ir kaip keista, buvo nuolaidesnė negu didžiajame ekrane – gal tik todėl, kad Leninas kiną pavadino svarbiausiu iš menų, o duoti vertingų nurodymų televizijai nespėjo dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių.
Žinoma, M.Zacharovs kalbėjo alegoriškai – tais laikais kitaip kalbėti buvo tiesiog neįmanoma, jei norėjai, kad tave išgirstų visi, o ne pora šimtų „samizdato“ (taip buvo vadinami savarankiškai, paprastai nelegaliai, leidžiami laikraščiai ar brošiūros) vartotojų.
Tačiau regėdami ekrane Burmistrą, Karalių, Vyriausiąjį Kariuomenės Vadą, Ministrą Administratorių žiūrovai matė visai ne pasakos personažus.
M.Zacharovas laisvai pritaikydavo pradinius tekstus, kartais pabrėždamas tas vietas, apie kurias nesusimąstydavo ar nesiryždavo susimąstyti patys autoriai. Ir daugumai žiūrovų zachariškoji J.Švarco pjesių ir netgi visų pamėgto Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano traktuotė tapo absoliučiai klasikinė.
Pats M.Zacharovas kažkuo priminė vieno garsiausių savo filmų pagrindinį herojų: ironiška, bet geraširdiška šypsena, šiek tiek pavargęs neapčiuopiamai liūdnų akių žvilgsnis.
Tad tarsi režisieriaus testamentas mums visiems lieka jo Miunhauzeno žodžiai: „Aš supratau, kokia jūsų bėda: jūs per daug rimti. Protingas veidas – tai dar ne proto požymis, ponai! Visos kvailystės Žemėje daromos būtent tokia veido išraiška. Šypsokitės, ponai. Šypsokitės!“
Parengė Milda Augulytė
