79 metų niujorkietis J.Perkinsas nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio kvėpuoja miesto, kuris niekada nemiega, dvasia. Jis kadaise viename bute gyveno su garsiąja Johno Lennono našle Yoko Ono, bičiuliavosi su šviesaus atminimo filmininku Jonu Meku.
„Lietuvos rytui“ J.Perkinsas papasakojo apie savo pažintį su „Fluxus“ judėjimui pamatus padėjusiu J.Mačiūnu (1931–1978).
– Gyvenate Niujorke, dalyvavote „Fluxus“ judėjime. Gal dėl to ir ėmėtės dokumentinio filmo apie J.Mačiūną?
– 2008 metais sukūriau dokumentinį filmą apie šviesaus atminimo tapytoją iš Kalifornijos Samą Francisą. Tai buvo savotiška jo darbų dokumentacija, kuri man padėjo išmokti, kaip kurti filmą.
Pabaigęs juostą vaikštinėjau su draugu Niujorko Soho rajone ir svarsčiau, kad man reikia darbo. Tada į galvą šovė Jurgio vardas. Juk apie jį niekas nėra sukūręs filmo.
Išsyk supratau, kad filmui medžiagos tikrai nepritrūks. Ėmiau kalbinti jį pažinojusius žmones, klausinėti negirdėtų dalykų. Taip viskas ir prasidėjo.
Jurgio asmeninis gyvenimas tarsi skendėjo tamsoje – buvo išleista daug knygų apie „Fluxus“ judėjimą, bet mažokai žinojome apie patį Jurgį, jo intelektą, pomėgius. Manyčiau, kad filme man pavyko papasakoti dinamišką istoriją, kuri leidžia suvokti, koks pakvaišęs ir ambicingas buvo šis menininkas.
„Fluxus“ buvo ir tebėra svarbi meno istorijos dalis, bet neretai ignoruojama. Aš siekiau pavaizduoti šio judėjimo įkūrėjo portretą – supažindinti jaunąją kartą su tuo, kaip jis, niekam nepriklausydamas, sugebėjo kurti veiklias meno bendruomenes.
Kai Vilniuje darsyk pažiūrėjau filmą ir išvydau žiūrovų, Jurgio tėvynainių, reakciją, pamaniau, kad man pavyko sukurti visai gerą, įtraukiančią juostą. O juk filmai dažniausiai tam ir kuriami, kad žiūrovams suteiktų galimybę užsimiršti ir mėgautis.
– Kaip manote, ar šiais laikais panaši nekomercinio meno srovė galėtų būti tokia pat įtakinga?
– Manau, kad tai gali nutikti dar kartą. Gyvename finansais pagrįstame pasaulyje, kur skirtumas tarp turinčių krūvą pinigų ir jų beveik neturinčių yra didžiulis. Tai turi keistis. Tarkime, ar įmanoma daug uždirbti netampant savotišku savo paties vergu, vergaujančiu darbui, miegui, draudimui, mokesčiams?
Palyginti su praėjusio amžiaus viduriu, politikai dabar turi gerokai daugiau galios. Jie kontroliuoja kultūrą. Gyvenu Niujorke ir gerai pažįstu Amerikos politiką. Ar nėra absurdiška situacija, kai labai turtingi laiko visą pamatą? Aš tikiu, kad žmonės greitai tam pasipriešins.
– Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje sutikote menininkę Yoko Ono, kuri filme irgi pasakoja apie J.Mačiūną. Ką prisimenate iš tų laikų?
– Kai sutikau Yoko, buvau jaunas, naivus kūrėjas. Man tebuvo 23-eji. Tarnavau kariuomenėje ir buvau dislokuotas Japonijoje, ten Yoko ir sutikau. Ji buvo susituokusi su Niujorko menininku ir pamėgo mane. Yoko buvo dešimt metų už mane vyresnė, dalyvavo avangardiniuose judėjimuose, ji daug ko mane išmokė, supažindino su japonų kultūra.
Vėliau persikėliau į Niujorką ir gyvenau su jos šeima viename bute. 1966-aisiais sutikau Jurgį ir jis mane įkvėpė imtis kūrybos.
Sugėriau visą to meto laiką į save – „Fluxus“ kitoniškumas mane labai praturtino. Tai, ką darė Jurgis, buvo išties unikalu.
Jis buvo atsidavęs savo misijai, dirbo grafikos dizaineriu ir buvo „Fluxus“ vedlys. Tai skyrėsi nuo to, kas vyko meno pasaulyje.
– Kokį pirmąjį įspūdį paliko J.Mačiūnas?
– Europietiško intelektualo trumpais plaukais ir pigiais drabužiais. Jis gyveno mažame bute Soho rajone su savo motina. Sutikęs pamačiau jį tokį, kokio ir tikėjausi, – intelektualų menininką, išskirtinį vyrą. Tas pirmasis įspūdis neišnyko iki šių dienų.
Jurgis, mano nuomone, buvo jaunas genijus. Viena pažįstama menininkė yra pasakiusi, kad per savo gyvenimą sutiko tik du genijus: Marcelį Duchamp’ą, žymiojo „Fontano“ autorių, ir Jurgį Mačiūną, „Fluxus“ įkūrėją.
– Niujorke ilgą laiką dirbote taksi vairuotoju. Ko jus šis darbas išmokė?
– Pragyventi Niujorke sunku, ypač pradedančiam kūrėjui. Man gimė sūnus, reikėjo prasimanyti pinigų šeimai ir kūrybai, todėl sėdau prie taksi vairo – dariau tai dešimt metų savaitgaliais, o šiokiadieniais kūriau.
Vairuodamas taksi sutikdavau įvairių žmonių: mokslininkų, menininkų, politikų, nusikaltėlių.
Kartą pavežiau galerininkę Emily Harvey ir ji man pasiūlė sukurti darbą „Fluxus“ parodai. Jis buvo parduotas – taip įsiliejau į „Fluxus“ bendruomenę.
Vėliau sustojau paimti žymaus Korėjos menininko Nam June Paiko – jis pakvietė mane į savo festivalį. Niekas manęs tuomet nepažinojo. Nusiskutau galvą ir ant savo plikės rodžiau filmą apie nuogus žmones, buvo matyti jų užpakaliai. Man atrodė, kad tai puiki idėja, kuri žmones išmušė iš vėžių. (Juokiasi.)
Tada pradėjau imti interviu iš taksi keleivių. Vienas Milano knygų leidėjas paklausė: „Gal norėtum būti įžymus?“ „O kas nenorėtų?“ – atsakiau. Nufilmavau daugybę veidų ir sukūriau filmą.
Vėliau Romoje buvo išleista knyga „The Artist as A Cab Driver“ su mano vairuotojo pažymėjimu ant viršelio.
– Panašu, kad tais laikais susipažinti su svarbiais asmenimis buvo paprasta. Jūsų manymu, šiandienos menininkams sunkiau ar lengviau išgarsėti ir būti pastebėtiems?
– Manau, kad lengviau, nes turime internetą. Tačiau pinigų trūkumas gali daug ką sustabdyti. Prieš filmuodamas žmones savo taksi automobilyje kalbėdavausi su jais ir klausdavau, kas jiems svarbu gyvenime. Jie sakydavo: šeima, pinigai, meilė.
O kas dar svarbiau? Norėjau sulaukti atsakymo į šį sudėtingą klausimą. Pats maniau, kad svarbesni yra ryšiai, santykiai. Juk mes esame gyvi ir galime kurti, kol sukuriame ryšį, iš kurio gimsta vaikai ir didžiosios idėjos. Šiuo pagrindu sukurtas ir feisbukas – kad išlaikytume ryšį.
– Įkvėpta „Fluxus“ judėjimo būsima Europos kultūros sostinė Kaunas pristato projektą „Fluxus Labas!“, kurio tikslas – kurti bendruomenes per meną ir bendrą veiklą. Ar tokie dalykai padeda?
– Juk yra garsus posakis: galvok globaliai, veik lokaliai. Tai rodau ir savo filme. Manau, kad tik taip išsprendžiamos didelės problemos.
Prisimenu, kaip pats Jurgis eidavo į turgų, pirkdavo maisto produktus ir dalydavo tiems, kurie jų neturi. Man atrodo, kad užtektinai yra visiems, tik ne visi gauna. Mano karta tai suprato ir sukūrė idėją, kad menininkai turėtų valdyti pasaulį, nes jie yra protingi, išsilavinę, žmogiški. Buvome bendruomeniški.
– Vilniuje lankotės ne pirmą kartą. Koks dabartinis įspūdis?
– Apsistojau mažame viešbutyje, buvusio vienuolyno patalpose netoli bažnyčios. Stebėjau mišias ir pamaniau: šie žmonės tikrai tiki Dievą. Mačiau daugybę vakare priešais šventą paveikslą besimeldžiančių žmonių.
Ta tyla buvo nuostabi, nesigirdėjo jokio garso. Pagalvojau: štai tikra katalikybė. Vilnius mane nustebino savo religingumu.
– Girdėjau nuomonę, kad „Fluxus“ mirė kartu su J.Mačiūnu. Ar tikrai?
– Yoko Ono irgi taip sakė. Tačiau „Fluxus“ veikė konceptualųjį meną ir po Jurgio mirties.
Mano filme taip pat daug kartų klausiama, kas yra „Fluxus“. Bet niekas tiksliai į šį klausimą neatsakė. J.Mekui tai – gyvenimo būdas, kitiems – tik meno srovė.
Man atrodo, kad „Fluxus“ – filosofija, kuri atėjo iš praėjusio amžiaus vidurio egzistencializmo, naujų mokslo laimėjimų. Žinoma, buvo dalykų, kurie niekaip netiko „Fluxus“.
Šiaip ar taip, Jurgis niekada nesiliovė būti Ponas Fluxus. Jis buvo didis žmogus, tad nuostabu, kad turėjau galimybę sukurti ne fliuksišką filmą, o dokumentinę juostą apie „Fluxus“.
