Muzikologė Lukrecija Stonkutė svečiavosi Kompozitorių namuose, į kuriuos pokalbiui pakvietė muzikologas, kompozitorius, šiuolaikinės lietuvių muzikos žinovas Linas Paulauskis. Jis pasakojo apie viltį įminti muzikos paslaptį, meilę šiuolaikinei lietuvių muzikai, autorinį CD, poeziją bei sapnus.
– Internetiniame paieškos lauke įvedus jūsų vardą, pirmiausia esate pristatomas kaip muzikologas. Kaip „atklydote“ į šią sritį?
– Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje reikėjo pasirinkti instrumentą, kuriuo grosiu, tad kankinausi su fleita ir kankinau savo mokytoją.
Mokantis aštuntoje klasėje, mokykloje buvo įsteigtas muzikos teorijos skyrius, taigi su didžiule palaima į jį perėjau. Na, o prieš stodamas į Lietuvos muzikos į teatro akademiją troškau studijuoti kompoziciją, tačiau supratęs, jog šioje srityje mano „blauzdos per skystos“ – pasukau muzikos teorijos keliu.
Tikėjausi, jog pasirinkęs šią specialybę sužinosiu daugybę muzikos paslapčių: kaip ir iš ko ji padaryta, kaip veikia... Tokios viltys labai greitai išsisklaidė, vos po antro kurso vidurio.
– Kas jus labiausiai domina muzikologijoje?
– Pagrindinė mano veikla dabar yra Lietuvos muzikos informacijos centre. Kasdieninė rutina – duomenų bazės, fizinių ir skaitmeninių archyvų pildymas ir tvarkymas, pagalba atlikėjams ir renginių organizatoriams renkantis repertuarą – viskas reikalauja muzikologinės kompetencijos.
O mano (retkarčiais) rašomų tekstų žanras turbūt yra muzikos žurnalistika. Rašydamas apie kompozitorius, atlikėjus būnu laimingas, jeigu pavyksta sukurti nedidelę legendą apie juos ir įskelti intrigą auditorijai, skaitančiai mano tekstą.
– Buvote ir kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorius.
– Kartais gyvenime reikia imtis tam tikro darbo, nes daugiau nėra kam... Tačiau su malonumu atsimenu tą laikotarpį, kuris tikrai nebuvo lengvas, bet labai prasmingas.
– Kuo prasmingas?
– Jaučiau, kad mano darbas nėra perniek. Su puikių kolegų pagalba pažindinome skaitytojus su įvairiais kultūros ir jos istorijos reiškiniais, netikėtais ir dar nepažintais jų rakursais.
Tiesa, artėjant tūkstantmečio ribai, ėmiau nesutarti su kai kuriais kolektyvo nariais, nesuprasdamas, kas iš tikrųjų čia „gaujos vadas“. Smarkiausiai susipykau su Sigitu Geda, kurį, nepaisant nieko, iki šiol laikau didžiausiu visų laikų Lietuvos poetu.
Ir nutiko taip, kad anuometinė Lietuvos muzikos informacijos centro vadovė Daiva Parulskienė nežinia iš kur suuodė, jog ketinu trauktis iš „Šiaurės Atėnų“, tad pasikvietė darbuotis į Lietuvos muzikos informacijos centrą. Taigi apsukus ratą – atgal prie muzikos.
Labai myliu lietuvių muziką. Todėl jaučiu prasmę saugoti, kataloguoti, tvarkyti Lietuvos klasikinės ir šiuolaikinės muzikos palikimą, jo daiktines formas. Taip pat skatinti žmonių susidomėjimą ja bei padėti atrasti tai, ko jiems reikia iš lietuvių kompozitorių kūrybos.
– Kaip gimė žurnalo „Lietuvos muzikos link“ – „Lithuanian Music Link“ projektas?
– Tai įvyko pačioje XXI a. pradžioje. Pradėjome kas pusę metų leisti kuklios apimties – keturių puslapių – leidinį anglų kalba, šiek tiek nusižiūrėtą nuo kitų šalių muzikos informacijos centrų. Tačiau prieš keletą metų, po trumpos pertraukos, smarkiai pasikeitė jo formatas. Dabar tai solidus, maždaug šešiasdešimties puslapių leidinys (spausdinamas anglų kalba, internete skelbiamas abiem kalbomis).
Įdomu, kad dauguma mūsų kolegų iš muzikos informacijos centrų nebeužsiima žurnalų leidyba. Vieninteliai, tebeplėtojantys šią veiklą, yra čekai ir suomiai. Likome kone vieni Europoje, užsiimantys tokio tipo leidinio publikavimu, tad ir pavydo sulaukiame gana dažnai.
– Muzikologija – tai specialybė ar gyvenimo būdas?
– Jūs padėkite man atsakyti, kas yra dailėtyrininkams, literatūrologams, teatrologams jų sritys?
– Man asmeniškai muzikologija – tai gyvenimo būdas.
– Turbūt ir man. Manyčiau, kad mūsų akys ir ausys nesąmoningai yra pasiruošusios fiksuoti naujus savosios srities dalykus. Mes visada suderinti muzikos banga.
– Lietuvos kompozitorių sąjunga – kompozitorius ir muzikologus vienijanti erdvė. Kas sieja jus su šia vieta?
– Pirmiausia – lietuvių muzikos autorių kūryba, su kuria susiejau savo gyvenimą. Kitas momentas – Lietuvos muzikos informacijos centras, kuriame dirbu, yra dukterinė Lietuvos kompozitorių sąjungos įstaiga.
Ši erdvė – tai puikus, unikalus architekto Vytauto Čekanausko projektuotas pastatas, gražiame Vilniaus kampelyje, o ir kolektyvas čia puikus.
– Esate vadinamas žmogumi-enciklopedija, ypač dėl šiuolaikinės lietuvių muzikos žinių. Kuo ji patraukė jūsų susidomėjimą?
– Kad atsakyčiau į šį klausimą, turiu grįžti į mokyklos baigimo laikus. Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi nuo antros klasės. Tačiau mano galva buvo apkrauta „kažkuo ne tuo“. Klausiausi progresyvaus roko bei „fusion“ džiazo. Šiuolaikinė lietuvių muzika buvo kažkur toli nuo manęs, o klasikine aš jaučiausi permaitintas.
Mokydamasis paskutinėje dvyliktoje klasėje, netyčia per Lietuvos radiją kone tris vakarus iš eilės išgirdau tris lietuvių autorių kūrinius. Tai buvo Osvaldo Balakausko Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams, Algirdo Martinaičio „Gyvojo vandens klavyras“ bei Nomedos Valančiūtės „Narcizas“.
Šie kūriniai tarsi apvertė mano smegenis, atvėrė akis/ausis, kokia visgi muzika gali būti netikėtai įdomi, galinti duoti viską, ko ieškojau klausydamasis to, ko tuomet klausiausi. Įvyko praregėjimas, jog muzika gali būti gaivi, nenuobodi.
– O klasika rodėsi nuobodi?
– Tik po kurio laiko subręsti, pradedi atsirinkti iš to, ko tave mokė. Kaip jau minėjau, mokykloje buvome permaitinti klasicizmo, romantizmo epochų (ir rusų bei „broliškų tarybinių tautų“) muzika.
Tačiau aplink buvo tokių žmonių kaip muzikologė Ona Narbutienė. Sudėliojusi muzikinio mokymo programą ir kompozitorius pagal visus oficialius sovietmečio reikalavimus, ji savo iniciatyva sugalvojo, jog mums, vaikams, reikia paklausyti, pavyzdžiui, prancūzų kompozitoriaus Eriko Satie baleto „Paradas“ muzikos. Įsivaizduojate – su visais šautuvais ir spausdinimo mašinėlėmis! Štai kas buvo tikra pedagogė, gebėjusi vaikams vis iš naujo įskelti susidomėjimo muzika kibirkštį.
– Ne paslaptis, jog ir pats kuriate muziką. Paskatino aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ ar bendradarbiavimas su kompozitoriumi Linu Rimša?
– Linas Rimša man davė labai daug, jis iš manęs „darė žmogų“. Pamenu, kai mokėmės pirmame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Linas mane pakvietė padėti jam pravesti diskoteką. Joje didžėjavome su juostiniais magnetofonais. O vėliau pradėjo gyvuoti mūsų kūrybinis duetas, patyrėme daug smagių akimirkų.
– Kaip manote, kodėl Linas Rimša pasirinko būtent jus?
– Galbūt todėl, jog esame draugai didesniąją gyvenimo pusę. Neabejoju, kad Linas būtų puikiai susitvarkęs ir vienas kūryboje, bet manė, jog su mano pagalba pasieksime daugiau. Tiesa, mūsų bendradarbiavimas baigėsi 2009-aisiais, išleidus albumą „Sutartinės Party“. Taigi etapas baigtas, nors buvo smagus.
– Kokie darbai tapo jūsų kūrybos atspirties taškais?
– 2001 metais festivalio „Gaida“ rengėjas kompozitorius Remigijus Merkelys užsakė Rimšai padaryti šiuolaikinių kompozitorių kūrinių aranžuotes arba remiksus „acid jazz“ ir „world music“ stiliais.
Reikėtų nepamiršti, jog Linas yra „acid jazz“ krypties pradininkas Lietuvoje. Tada jis aranžavo kompozitorių Osvaldo Balakausko, Ryčio Mažulio, Gintaro Sodeikos, Nomedos Valančiūtės, Algirdo Martinaičio, Broniaus Kutavičiaus kūrinius. Mano užduotis buvo scenoje leisti fonogramas, groti gyvai semplerių ir sekvencerių aparatais, o svarbiausia – diriguoti, rodyti, kas ir kada turi įstoti bei išstoti muzikos vyksme.
Kitais, 2002 metais, rengėme ties kičo riba balansavusį projektą „Opera in da House“, kuriame „ištaškėme“ klasikinio repertuaro arijas. Dar po metų, 2003-aisiais, dienos šviesą išvydo mūsų pats sėkmingiausias ir daugiausiai kartų skambėjęs, atliktas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje projektas – „Sutartinės Party“ su sutartinių giedotojomis.
Prisimenu įdomų epizodą, susijusį su šia programa. Išsinuomoję autobusiuką, važiavome į Lietuvos kultūros dienų atidarymą Varšuvoje. Grįžtant atgal mus prikalbino užsukti pagroti į lietuviškąjį Punsko miestelį Lenkijoje. Įdomu tai, jog ten sutikome du savamokslius vaikinukus, atsakingus už įgarsinimą. Ir ką jūs manot? Jų įgarsinimas buvo pats geriausias per visą mano sceninių pasirodymų istoriją!
Po to buvo dar vienas darbas – 2004-aisiais su olandų trimitininke Saskia Laroo, mūsų džiazo ir klasikinės muzikos atlikėjais parengta keista siuita „Die Welt ist Traum(a)“. Tą kartą „preparavome“ XIX–XX a. pradžios kompozitorių kūrinius, tuos saldžius „ant prarūgimo ribos“ romantizmo vaisius... (juokiasi).
– Kaip apibūdintumėte savo kuriamą muziką? Apie ką ji kalba, pasakoja?
– Jeigu pasiseks šiemet, jeigu ne – kitąmet išleisiu autorinį muzikos CD albumą. Tai bus dainos (arba vokaliniai kūriniai) poeto Sigito Gedos tekstais, atliekamos žinomų klasikinės/akademinės scenos bei pop muzikos solisčių.
Turiu padėkoti Lietuvos kultūros tarybai ir Asociacijai LATGA, be kurių paramos šis sumanymas būtų likęs tik sapnas.
Kas yra mano muzika? Tai eklektika iki kaulų smegenų. Nuolatinis buvimas tarp akademinės tradicijos ir visokių populiaresnių krypčių bei viltis, jog skirtingų dalykų kombinacija sukurs didesnę prasmę nei paprasta aritmetinė jų suma.
– Kaip kilo idėja išleisti autorinį albumą?
– Turbūt artėja tokiaamžiaus riba, kai norisi kažką palikti po savęs. Matyt, jau pasenau, kad pradedu taip mąstyti.
– Koks gi yra Linas Paulauskis ne muzikos pasaulyje? Kuo domisi, kaip leidžia laisvalaikį?
– Domiuosi įvairiomis žmogaus savimonės ir pasaulio supratimo sistemomis: filosofinėmis, religinėmis, mokslinėmis ar netgi paramokslinėmis. Dar labai mėgstu lietuvių poeziją, bet būtent tą, kuri yra keista, kampuota, eksperimentuojanti kalbos galimybėmis ir lendanti į žmogaus sąmonės ir pasąmonės užkaborius.
Pradedant nuo prano morkūno (tai pirmasis pasaulyje autorius, ėmęs savo vardą ir pavardę rašyti mažosiomis raidėmis, dar prieš amerikiečių poetą e. e. cummingsą), per Sigitą Gedą iki, tarkim, Žygimanto Kudirkos. Ir ne tik lietuvių. Pavyzdžiui, „broliukas“ latvis Uldis Berzinis man yra vienas visų laikų viso pasaulio poezijos gigantų.
Mėnesių mėnesiais galiu nešiotis kokią nors vieną poezijos eilutę su savimi. Galiausiai nutinka taip, jog tą eilutę kur nors panaudoju, pavyzdžiui, įterpiu į savo muzikologinius tekstus ar muzikos kūrybą.
– Kaip atrodo Jūsų diena? Ar turite ypatingų ritualų?
– Mano dienos tokios kaip amerikiečių komedijoje „Švilpiko diena“ – ir vėl tokia pati, ir vėl tokia pati... Vis dėlto jos nėra identiškos. Čia vėl atsigręžčiau į savo darbą – žmogus, regis, jau viską žinai apie mūsų muziką, bet vis įvyksta kokių atradimų.
Tarkime, po 2016 m. metais kilusio gaisro Lietuvos kompozitorių namuose atkūrinėjome dalį garso įrašų archyvų, kurie sudegė, ir perrašinėdamas muziką iš senų juostų, radau kompozitoriaus Vytauto Montvilos elektroninį kūrinį iš 8-ojo dešimtmečio pradžios, apie kurį niekas nežinojo, pavadintą „Juodoji pantomima“. Ilgus metus dirbęs mūsų įrašų studijoje kompozitorius buvo per kuklus žmogus, kad reklamuotųsi tokiais eksperimentais. Tačiau įrašas tarp juostų rietuvių išliko. Taigi atradimas – ir diena ne veltui!
– Kuo muzikos menas svarbus plačiajai visuomenei?
– Atsakysiu klausimu: kuo apskritai menas svarbus visai visuomenei? Ir kitas klausimas: kas atsitiktų, jeigu žmogui neleistume sapnuoti? Jeigu kaskart jį pažadintumėme iš greitosios miego fazės? Jis išeitų iš proto.
Muzikoje mes sapnuojame garsais. Taigi yra teorija, jog menas, menininkų kūryba – tai sapnas, per kurį žmonija sutvarko savo sveikatą. O sapnai būna ir gražūs, ir keisti, ir baisūs... Taigi menas šitaip tikriausiai yra būtina ir neatsiejama žmonijos būvio dalis.
