Originalia ugdymo forma ir turiniu išskirtinėje „Muzikalkėje“ moksleiviai mokysis džiazo, laisvosios muzikos, akademinės kompozicijos, dainų rašymo, garso įrašymo technologijų, elektroninės muzikos bei taikomosios muzikos kūrybos, o pagrindinė mokymosi forma bus muzikavimas grupėse.
Joms vadovaus keturi jauni, bet jau įsitvirtinę džiazo ir improvizacinės muzikos scenoje muzikantai – saksofonininkas Simonas Šipavičius, klavišiniais ir trimitu grojantis Mantvydas Pranulis, gitaristas Deimantas Balys ir būgnininkas Domantas Razmus.
Apie naujos muzikos mokyklos idėją, tikslus ir vertybes, apie edukacijos džiaugsmus ir rūpesčius bei apie tai, kaip svarbu jaunam žmogui suteikti galimybę saviraiškos laisvei, kalbamės su „Muzikalkės“ įkūrėja, kompozitore, įvairių meninių projektų iniciatore Juta Pranulyte, saksofonininku S. Šipavičiumi, džiazo ir alternatyviosios scenos klausytojams dar pažįstamu kaip „Sheep Effect“, ir daugybės džiazo bei alternatyviosios muzikos projektų iniciatoriumi, klavišininku ir trimitininku M. Pranuliu.
– Kaip kilo sumanymas steigti šią mokyklą?
– Juta: Jau daugelį metų organizuojame edukacines meno stovyklas „Stovyklos kitaip“, tarp jų – ir muzikos kūrybos stovyklą „4'33''“. Kiekvienais metais jos metu sukurdovome ne vieną muzikos kūrinį, gilinomės į XX–XXI a. akademinės muzikos istoriją, stilius, džiazą, elektroninę muziką, laisvąją improvizaciją. Bet visada jausdavau, kad dar tiek daug dalykų norėčiau vaikams parodyti, supažindinti dar su ne vienu šiandienos kultūros reiškiniu.... Taip pat jaučiau, kad vaikams reikia laiko įsisavinti žinias, be to, užtrunka jauną žmogų „išlaisvinti“ – atverti mintis improvizacijai. Taigi šis procesas buvo natūralus: mūsų komanda augo, kaupė patirtį ir šiandien turime daug kuo pasidalinti – vienos vasaros savaitės nebeužtenka.
– Simonas: Pajautėme spragą jaunimo muzikiniame ugdyme ir norime ją užpildyti. Nedaugelis meno mokyklų gali sau leisti tokią prabangą turėti improvizacijos pamokas ar orientuoti pačią mokymo programą į kūrybiškumo ugdymą.
– Mantvydas: Ši idėja kilo iš jausmo, kad mokyti vaikus groti vaikus galima ir kitaip, laisviau, labiau atsižvelgiant į individualias vaiko savybes, norus. Norėjome, kad visa ko pagrindas būtų ne amatas, o kūryba – tai, kuo patys tikime ir gyvename. Taip pat norėjosi išgryninti edukacijos procesą ir patį santykį tarp dėstytojo ir studento.
– Kokie „Muzikalkės“ pranašumai, kuo ji unikali Lietuvos muzikos edukacijos kontekste?
– J.: „Muzikalkėje“ jaunus, bet jau valdančius instrumentą, muzikantus mokysime kurti, improvizuoti, supažindinsime su šiandienos kultūros ir meno reiškiniais. „Muzikalkėje“ kalbėsime apie šiuolaikinę muziką (akademinę, kino muziką, džiazą, garso meną ir kt.) ir ugdysime kūrėją – kiek žinau, tai vienintelė tokia mokykla Lietuvoje.
– S.: Orientuosimės į laisvų ir kūrybingų asmenybių ugdymą per muziką. Norime, kad vaikai ne vien mokėtų valdyti instrumentą, skaityti natas, bet ir gebėtų kurti, improvizuoti ir taip save išreikšti. Muzikoje viskas įmanoma, bet dažnai mokymo programose kūrybiškumas lieka giliai paraštėse. Mūsų mokymo programa – tai asmeninė patirtis ir noras dalintis bei muzikuoti kartu. Muzikoje mes leidžiame sau daugiau, norime, kad ir mūsų mokiniai patirtų daugiau.
– M.: „Muzikalkė“ išskirtinė dėl orientacijos į kūrybą, į mėgavimąsi muzika, dėl laisvesnio ir gyvesnio požiūrio į edukacijos procesus, improvizaciją. Labai norėjosi būtent tokio tipo, šiuolaikiškos, „gyvos“ mokyklos, kurioje kiekvienas augtų ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip žmogus.
– Patys puikiai pažįstate muzikos mokymo sritį – kaip buvę mokiniai ir studentai. Jūsų akimis, kokie Lietuvos muzikos mokyklų džiaugsmai ir rūpesčiai?
– J.: Baigiau chorinio dainavimo mokyklą „Liepaitės“ – iš ten išsinešiau pačius geriausius ir gražiausius prisiminimus. Čia užaugau kaip muzikantė, turėjau nuostabius mokytojus.
Ir visgi man taip liūdna, kad didžioji dalis jaunų žmonių, baigusių muzikos mokyklas, po metų prisėdę prie instrumento jau nebegeba nieko pagroti ar gėdijasi dainuoti, viešai pasirodyti.
Manau, improvizacija yra būdas pritaikyti sukauptas teorijos ar istorijos žinias ir esu įsitikinusi, kad būtų labai naudinga, jei kiekvienas vaikas šalia instrumento specialybės turėtų ir improvizacijos ar kūrybos pamokas. Tai dar viena priežastis, kodėl ši mokykla atsirado.
– S.: Tikrai galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje turime nemažai nuostabių pedagogų ir savo srities profesionalų. Pagrindinės problemos, ko gero, slypi aukštesnėse institucijose, kurios reguliuoja mokymo programas ir skirsto finansus.
Su manimi pedagogai dirbdavo savaitgaliais, vakarais iki vėlumos, neatlygintinai. O šalia dar spėdavo porą papildomų darbų padirbti, kad pragyventų. Tai labai įkvepia, tačiau verčia ir susimąstyti. Instrumentu jie spėja išmokyti naudotis, tačiau tos laisvės muzikoje dažnai ir patys nepatiria, ir nebegali mokiniams perduoti.
– M.: Manau, pagrindinė problema ta, kad pedagogai dažnai vaikui užkerta laisvę rinktis, pačiam kurti ir ieškoti, kas galiausiai atima elementarų muzikos džiaugsmą.
Sutinku daugybę vaikų su kompleksais, nes kažkas jiems visada aiškina, kas yra gerai o kas – ne, tuo tarpu aš tikiu, kad viskas (kalbant apie muziką) yra gerai, jei vaikas nori tuo keliu eiti.
Edukacijoje norėtume įkvėpti kuo daugiau drąsos savęs ieškojimams muzikoje, kūryboje ir asmenybėje.
– Ar turite „sėkmės istorijų“, kaip savo pavyzdžiu ar paskatinimu kažką atvedėte į muziką – jos atlikimą ar kūrybą?
– J.: Visi mano studentai dar jauni, bet taip gražu matyti, kaip jie auga – kaip formuojasi ir bręsta jų kūrybinės idėjos, muzikinė kalba, mąstymas. Kiek galiu, stengiuosi juos „išstumti“ į tikruosius vandenis: supažindinti su šiandienos muzika, renginiais, festivaliais... Aš tikiu, kad svarbu gerai pažinti savo laiką, kultūrą – ypač jei esi kūrėjas.
– S.: Yra sėkmės istorijų, kai paskatinau kažką pasirinkti ne muzikos kelią. Nebūtina visus tempti sau iš paskos, vieniems muzika tikrai tinka ir patinka, bet yra ir tokių, kurie turbūt pervargtų ir galiausiai šioje srityje nerastų savo vietos. Gal jiems labiau tinka dailė ar politika, o muzika visada gali būti šalia. Stengiuosi skatinti objektyviai, pagal kiekvieno galimybes ir poreikius.
– M.: Yra buvę atvejų, kai pavyko vaikus įkvėpti kurti, išdrįsti ieškoti, mąstyti ir mėgautis tuo. Man tai –pati didžiausia sėkmės istorija.
– Kokia, jūsų nuomone, geriausia muzikos edukacijos forma (-os)? Kaip prasmingiausia ir efektyviausia yra ugdyti mokinį?
– J.: Mano tikslas visada yra išmokyti nuolat mokytis ir kritiškai mąstyti.
– S.: Kažin ar yra stebuklinga viskam tinkanti formulė. Mokyti instrumento valdymo meno yra kas kita, nei mokyti muzikos pažinimo ir patyrimo meno. „Muzikalkėje“ galime nesirūpinti dėl mokymo programos normatyvų įvykdymo, bet galime ieškoti būdų, kad kiekvienas mokinys įgyvendintų savo muzikines mintis ir turėtų užsidegimo ieškoti ir norėti daugiau.
– M.: Manau, geriausia ugdymo forma yra kūryba.
– Ką atsakytumėte skeptikams: kodėl reikia mokytis muzikos?
– J.: Tikiu, kad suvokti, ką girdime, yra tai taip pat svarbu, kaip suvokti, ką valgome. Muzika ir įvairūs garsai mus nuolat supa, kuria nuotaiką, emociją, ryšius, prisiminimus, netgi formuoja asmenybę. Muzikinis išsilavinimas yra reikalingas kiekvienam sąmoningam žmogui.
– S.: Aš sakyčiau – pabandyk pasimokyti, dings skepticizmas.
– M.: Muzika yra galinga kalba, kuri padeda geriau išreikšti jausmus. Pats jausmas mėgautis atlikimu, klausytis muzikos, nardyti joje, pažinti šitą pasaulį yra nepakartojamas.
– Kuo svarbi jaunam žmogui saviraiškos laisvė?
– S.: Tai skatina progresą visomis prasmėmis. Mokydamiesi iš to, ką kadaise išreiškė mąstytojai, ar ką ieškodami atrado išradėjai, galime tobulėti ir judėti pirmyn. Visi esame vaikštančios patirčių saugyklos. Tų patirčių kombinacijos kuria kažką, kas kitam žmogui gali tapti nauja patirtimi. Dalintis tuo yra svarbu, o galimybė dalintis laisvai yra kiekvieno mūsų prigimtinė teisė.
– M.: Saviraiškos laisvė ir siekis išlaisvėti yra būtinas žmogui, jei jis nori kalbėti tai, ką mąsto, tai, ką ir kaip mato ir apskritai pasitikėti savimi.
– Ar sunku improvizuoti? Ką jums, kaip muzikantams, kūrėjams teikia improvizacija?
– S.: Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti paprasta. Gali tiesiog groti bet ką ir vadinti tai improvizacija. Tačiau tai ir bus bet kas. Išmokti nuosekliai dėstyti mintį remiantis tam tikromis žaidimo taisyklėmis yra pakankamai sudėtinga. O dar reikia būti savimi – ne cituoti o kalbėti savo žodžiais. Tuo ir žavi improvizacija. Ji padeda atlikėjams prabilti.
– M.: Improvizuoti ir sunku, ir nesunku. Tai labai platus terminas, bet iš esmės viskas yra improvizacija, mes nuolatos tai darome. Muzikoje taip pat yra daugybė būdų kažką išreikšti improvizuotai. Bet, žinoma, improvizacijoje irgi turi būti struktūra ir mintis. Su tuo ir dirbsime.
– Kokios kertinės „Muzikalkės“ vertybės? Kokius tikslus sau keliate kaip būsimi pedagogai?
– J.: Ugdyti laisvą, šiuolaikišką, sąmoningą ir ambicingą jauną žmogų – muzikantą.
– S.: Laisvė yra didžiulė vertybė. Dažnai gyvenime negali elgtis visai laisvai, nes gali būti nesuprastas arba net kažką prisidirbti. Muzikoje gali sau leisti viską. Gali joje būti toks, koks iš tiesų esi arba norėtum būti. Svarbu tik išmokti kalbą, dėlioti natą prie natos, sakinį prie sakinio ir pasakoti. Mano tikslas – kad Muzikalkės mokiniai kalbėtų muzikos kalbą ir galėtų ja laisvai reikšti savo mintis.
– M.: Kūrybinė laisvė, kitoks požiūris į procesus.
– Trimis žodžiais apibūdinkite, kas jums yra improvizacija ar kūryba?
– J.: Atskiras pasaulis, į kurį pasineri kūrybinio proceso metu.
– S.: Ieškojimai, sprendimai, atradimai.
– M.: Saviraiška, kalba, jausmai.
Registruotis į „Muzikalkę“ kviečiame iki spalio 1 d. adresu www.muzikalke.lt
