Dviejų valstybių ryšiai tvirtės
Fontenblo kultūros centro kieme atidengiant Kaune nulietą 2,4 metro aukščio O.Milašiaus skulptūrą, susirinko būrys Prancūzijos lietuvių, miesto vadovų, diplomatų literatūros mylėtojų. Netoli Paryžiaus esančiame mieste poetas praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus, čia jis ir palaidotas.
„Oskaras Milašius yra įkvepiantis pavyzdys, ką žmogus gali padaryti net ir negyvendamas gimtinėje, ką gali nuveikti savo šaliai. Šis paminklas padės toliau stiprinti Lietuvos ir Prancūzijos ryšius“, - poeto ir diplomato nuopelnus įvertino iškilmėse dalyvavęs neseniai pradėjęs eiti pareigas naujasis Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Nerijus Aleksiejūnas.
Fontenblo puošia medžių alėjų apjuosti viduramžių tvirtovę primenantys rūmai. K.Pūdymas patenkintas vieta O.Milašiaus skulptūrai: „Kultūros centro "Charit Royal" erdvės – patrauklios. Čia dažnai lankosi žmonėsi, užsuka netoliese veikiančiame licėjuje besimokantys įvairių tautų studentai“.
Parke bendravo su paukščiais
Kažkada Fontenblo rūmuose aidėjo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono, kitų iškilių asmenybių žingsniai. Ūksmingomis parko alėjomis klaidžiojo ir poetas O.Milašius. Mylėjęs gamtą kūrėjas pats į senus medžius keldavo inkilus, lesindavo paukščius.
Fontenblo yra O.Milašiaus vardu pavadinta aikštė. Jo draugystę su sparnuočiais rūmų parke gaubia įvairios legendos.
„Paukščiai jo nebijodavo – poetui užtekdavo švilptelėti Richardo Wagnerio muzikos melodiją, ir šie sulėkdavo, tūpdavo ant ištiestųrankų. Kurdamas O.Milašiaus skulptūrą bandžiau plastiškai perteikti šį motyvą“, - pasakojo autorius K.Pūdymas.
Meno kūrinyje pavaizduotas bronzinis paukštelis, nutūpęs ant knygos, kurią laiko O.Milašius. Jis atrodo tarsi būtų ką tik išplasnojęs iš poeto širdies gelmių - figūroje atsiveriančios tuščiavidūrės ertmės.
Poeto pranašystės išsipildė
O.Milašiaus tėvas buvo senos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) bajorų palikuonis, o motina – Lenkijos žydė. Pats poetas save visuomet pabrėžtinai vadindavo lietuviu arba litvinu.
Tėvų iš Čerėjos išvežtas į Prancūziją O.Milašius brendo daugiakalbėje ir įvairiakultūrėje aplinkoje. Studijavo licėjuje, paskui mokėsi Rytų kalbų, tarp jų ir hebrajų, baigęs mokslus apkeliavo ko ne visą Europą.
Jautrios sielos poetas, romantikas ir mistikas O.Milašius šeimos nesukūrė, kentėjo nuo vienatvės, ilgėjosi tikrosios tėvynės. Regis, savyje jis jautė pašaukimą gelbėti nuo pražūties ne tik paukščius, bet ir visą žmoniją.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse amžininkus stebinusios šiurpios poeto pranašystės, perspėjimai apie artėjančias siaubingas katastrofas išsipildė su kaupu.
O.Milašiaus mirtis irgi susijusi su paukščiais – Fontenblo „Juodojo erelio“ viešbutyje iš narvelio išsmukusią kanarėlę gaudžiusį poetą ištiko širdies smūgis. Jis sukniubo ant grindų ir daugiau nebepakilo.
Viešbučio, kuriame buvo apsigyvenęs O.Milašius, fasadą dabar puošia poetą primenanti paminklinė lenta.
Pirmasis Lietuvos pasiuntinys
Rašytojas, filosofas, eruditas, vertėjas ir diplomatas O.Milašius Prancūzijoje gyveno ir kūrė tuomet, kai ši šalis garsėjo kaip pasaulio menų sostinė. Čia skleidėsi Ernesto Hemingway'aus, Pablo Pikasso, Salvadoro Dali, Oskaro Vilde'o talentai. Melancholiškas eiles rašęs O.Milašius dabar yra gretinamas su šiomis asmenybėmis.
Daug kalbų mokėjęs O.Milašius 1920 metais buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntinys Prancūzijoje - atstovavo šalį Tautų Sąjungoje, aktyviai propagavo lietuvių kultūrą Europoje. Jam suteiktas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.
Pernai pažymint O.Milašiaus 140 metų gimimo sukaktį, K.Pūdymo sukurta skulptūra buvo eksponuojama Kaune – buvusioje prezidentūroje. Renginys didesnio žiūrovų dėmesio nesulaukė – atvyko tik labiau išprusę užsienio literatūros gerbėjai, miesto valdžių atstovų politikų nesimatė.
Nesukrapšto skatikų paminklui
Poetas gyveno užsisklendęs, skendėjo vienatvėje, nesukūrė šeimos. Tačiau Lietuvą mylėjo ne tik žodžiais, bet ir darbais, daug nuveikė kaip diplomatas įtvirtindamas jos vardą tarpukario Europos žemėlapyje. Tais laikais O.Milašius buvo vadinamas realiu pretendentu, galėjusiu nuraškyti ir Nobelio literatūros premiją.
Kai kam netgi šiek tiek apmaudu, kad Vilniuje kaip grybai po lietaus dygsta paminklai išnykusios litvakų bendruomenės palikuonims, tarp kurių yra dainininkai Frankas Zapa, Bobas Dylanas, o karšto Lietuvos patrioto, valstybei nusipelniusio diplomato O.Milašiaus vardas beveik užmirštas.
O.Milašiaus draugai mano, kad nesudėtinga išlieti dar vieną tokią pat poeto skulptūrą ir pastatyti ją Lietuvoje - tereikia noro, valdžios institucijų dėmesio ir palaikymo. Tinkamiausia vieta - Kaune, kur poetas lankėsi dirbdamas diplomatu.
“Jis tiek daug daug davė Lietuvai, ją liaupsino ir garbino Prancūzijoje, o mes dabar nesukrapštome net kelių skatikų pagerbti O.Milašių bent jau simboliškai“, - apgailestavo į poeto bičiulių draugiją įsiliejęs K.Pūdymas.
Paryžiuje savo kilmės nesipurtė
O.Milašiaus šaknys - Čerėjoje, kur poeto šeimai priklausė senas Sapiegų dvaras. Čia jo giminė gyveno nuo XVIII amžiaus pabaigos iki 1917 metų, kai carinę Rusiją sudrebino bolševikų perversmas. LDK kunigaikščių ir feodalų šimtmečiais valdyta teritorija dabar priklauso Baltarusijos Vitebsko sričiai.
Pats O.Milašiaus sakydavo, kad jo tėvas buvo senos LDK bajorų giminės palikuonis, o motina – Lenkijos žydė iš Varšuvos. Gyvendamas Prancūzijoje poetas save visuomet pabrėžtinai vadindavo lietuviu arba litvinu.
Vienuolikos metų iš Čerėjos dvaro tėvų išvežtas į Prancūziją O.Milašius pateko į daugiakalbę ir įvairiakultūrę aplinką. Baigęs licėjų, mokėsi Rytų kalbų, tarp jų ir hebrajų. Jo akiratis buvo labai platus - apkeliavo ko ne visą Europą.
Prancūzams - itin brangi dovana
Pirmieji O.Milašiaus eilėraščiai publikuoti 1899 metais. Pradėjęs rašyti prancūziškai jis greitai įsiliejo į to meto Paryžiaus intelektualų elitą – garsiausi amžininkai literatai Polis Apollinaire‘as, Paulis Valery litviną pripažino „didžiu poetu“.
Išeiviui iš Čerėjos liaupsių negailėjo kitas žinomas prancūzų poetas ir dramaturgas Paulis Forto. Jis O.Milašiaus poeziją pavadino „pačia gražiausia dovana, kokią Europa yra padovanojusi Prancūzijai“.
O. Milašius parašė dramas Šventojo Rašto ir viduramžių legendų motyvais – „Migelis Manjara“ (1913) ir „Mefibosetas“ (1914), filosofinius etiudus „Ars magna“ (1924) ir „Slėpiniai“ (1926), brošiūras „Šiuolaikiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai“ (1919), „Lietuvių tautos kilmė“ (1937); eilėraščių rinkinius „Nuopuolių poema“ (1899), „Septynios vienatvės“ (1906), „Pradmenys“(1911), „Poemos“ (1915), „Adramandoni“ (1918).
