– Ar šis prietaisas tikrai veikia (rodo į mano garso įrašymo aparatą)?
– Atrodo, kad veikia…
– Jie man visada primena mano režisūrinę „siaubo istoriją“. Prieš daug metų, Honkonge, Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūrai (UNHCR) kūriau filmą apie Lantau saloje įkalintus valčių žmones. Jie gyveno tarsi kokioje koncentracijos stovykloje. Britai anuomet dar valdė Honkongą. Filmas buvo antibritiškas, nors pats esu britas. Sprendėme, kas skaitys filmo tekstą. JT ambasadorių sąraše buvo Kirkas Douglasas. Anuomet jo vardas reiškė daug. Pamaniau, britiškoje filmo versijoje panaudosime aktoriaus Jameso Masono balsą, o amerikietiškoje – Kirko.
Los Andžele buvau visai kitais reikalais, tuomet man buvo pranešta, kad jau kitą rytą galiu įrašyti K.Douglasą. Supanikavau. Susiveikiau „Nagra“ mašiną, kuria, žinoma, nemokėjau naudotis. Vėlavau, aktorius buvo blogos nuotaikos. Pradėjome įrašinėti. Tekstą jis perskaitė itin dramatiškai, tarsi atlikdamas vaidmenį. Nedrįsau jo taisyti. Grįžęs supratau, kad nuspaudžiau ne tuos mygtukus ir įrašas buvo niekam tikęs. Mąsčiau, ar prašytis atgal... Galiausiai panaudojome tik anglų aktoriaus balsą. Kirkas apie tai niekada nesužinojo, bet nuo tada visada sąžiningai tikrinu įrašus.
– K.Douglasas – tik vienas iš daugelio žymių žmonių, su kuriais susidūrėte per savo karjerą. Bendradarbiavote su didžiausiomis dokumentinio ir etnografinio kino žvaigždėmis. Pats baigėte antropologiją... Kas jus atvedė į kiną?
– Norėčiau būti labiau kaip W.Herzogas, kuris nuo paauglystės norėjo kurti filmus. Deja, šiuo klausimu neturėjau jokių ketinimų, taip pat ir žinių. Oksfordo universitete studijavau antropologiją. Savo tyrimą atlikau Irane, praleidau ten dvejus metus. Baigdamas doktorantūrą turėjau apsispręsti dėl tolesnės karjeros. Žinojau, kad niekada nebūsiu tobulas antropologas. Buvau kompetentingas ir darbą tikrai būčiau gavęs, tačiau akademinė karjera man kėlė nerimą.
Tuomet laikraštyje pamačiau skelbimą: „Naujam televizijos serialui reikalingas antropologas.“ Užpildžiau paraišką ir buvau pasamdytas. Serialas vadinosi „Dingstantis pasaulis“ („Disappearing World“). Tas laikraščio skelbimas nulėmė tolesnį mano gyvenimą. Supratau, kad toks darbas man patinka, užsimaniau pats tapti filmų kūrėju.
Žengiau žingsnį į šoną, baigiau režisūrą. Po dviejų metų vėl grįžau į „Dingstantį pasaulį“, pradėjau kurti antropologinius filmus. Galiausiai tam serialui ėmiau vadovauti. Kai kompanija dėl politinių priežasčių serialą sustabdė, perėjau prie dokumentinių filmų bendresnėmis temomis. Mano gyvenimas – filmų kūrimas, tačiau kai tik yra galimybė, imuosi antropologijos. Ilgai ėjau įvairias pareigas BBC. Ir su W.Herzogu... O tai – darbas visu etatu!
– Galiu tik įsivaizduoti! Ir šis bendradarbiavimas trunka jau dešimtmečius…
– Taip, trisdešimt metų. Susitikome 1989-aisiais. Tuomet BBC buvau atsakingas už naujų projektų finansavimą. Taip sukūrėme W.Herzogo „Tamsos pamokas“ („Lessons of Darkness“) – apie Kuveito tragediją, Persų įlankos karą ir naftos gaisrą, kurį traukdamasi sukėlė Irako armija. Aš taip pat ten buvau, dalyvavau filmo montaže. Kai išėjau iš BBC, Werneris vėl kreipėsi pagalbos. Neseniai skaičiavome, kad iš viso sukūrėme penkiolika ar šešiolika filmų.
– Filmo „Herzogas / Gorbačiovas“ pradžioje W.Herzogas buvusiam Sovietų Sąjungos prezidentui prisistato kaip vokietis ir provokatyviai paklausia, ar pirmasis jo sutiktas vokietis neketino jo nužudyti. Gimėte po karo. Ar pats prisimenate pirmą susitikimą su vokiečiu ir su rusu?
– Mano tėvas buvo Vokietijos komunistas. Pabėgo į Prahą, ten leido komunistinį laikraštį. Iš ten atvyko į Londoną. Tad pirmas mano sutiktas vokietis buvo mano tėvas. O užaugau aš su rusų berniukais. Nors esu ateistas, pamenu, drauge eidavome į ortodoksų bažnyčią…
– Antropologas nuo pat pradžių...
– Būtent, bet toks antropologas būtų nelabai geras...
– Ar su W.Herzogu sutariate politiniais ir kūrybiniais klausimais?
– Ne, nemanau. Wernerį gerbiu kaip individą, kuris turi tvirtą nuomonę apie tai, kaip dalykus interpretuoti ir kaip kurti filmus. Ta nuomonė nėra tokia pat kaip mano. Net nesvajoju su juo konkuruoti ar bandyti pakeisti. Kartais man atrodo, kad filmo pabaigą jis žino, dar nepradėjęs filmuoti. Tačiau kartu Werneris – labai intelektualus klausytojas. Diskusijos visada konstruktyvios, mums paprasta dalykus aptarti. Kartais jis paklausys ir pakeis savo nuomonę. Kartais – paklausys ir nepakeis.
Filmas „Herzogas / Gorbačiovas“ geras to pavyzdys. Nemanau, kad jis kada vykdė bendrą režisūrinį projektą. Tai – ne jo stilius. Drauge režisuoti jį pakviečiau aš, nes projektui jau turėjau finansavimą. Projektas stipriai pasikeitė ir viskas dėl Wernerio indėlio. Mes ne dėl visko sutarėme, bet filmas tikrai geresnis nei maniau, kad bus.
– Kodėl šį filmą buvo svarbu sukurti būtent dabar?
– Vokietijos televizija MDR mus pakvietė drauge kurti naują filmą. Aptarėme nemažai jiems aktualių temų, tarp jų – ir M.Gorbačiovo. Supratome, kad apie jį nėra sukurta daug. Tai atrodė kaip didžiulė spraga, be to, jis vis dar gyvas. Nusprendžiau pabandyti su juo susisiekti.
Iš pradžių prieiga atrodė neįmanoma. Čia viena tų pasakų... Nuvykau į Maskvą, susitikau su jo komanda. Jie neskubėjo atskleisti nei savo nuomonės, nei jausmų, atrodė, – nenorėjo kalbėti. Paklausiau, kodėl gi M.Gorbačiovas nenorėtų aptarti savo palikimo, to, kas įvyko? Man buvo pasakyta, kad dėl filmo jie jau daug metų diskutuoja su Holivudu. Paklausiau, ar šie du projektai konfliktuotų?
Tuomet jie man paaiškino, kad tame filme M.Gorbačiovą vaidinti nori Leonardas DiCaprio. Tie reikalai trunka amžinybę. Aktoriai, tokie kaip L.DiCaprio, sumano dvidešimt filmų, o nufilmuoja vieną. Po diskusijų jie nusprendė, kad vienas filmas nekliudys kitam. Pasakiau, kad norėčiau, jog M.Gorbačiovui klausimus užduotų W.Herzogas. Tiesiog taip nutiko, kad laikas buvo tinkamas.
Nenorėjome vesti tiesioginių paralelių tarp tada ir dabar. Manęs dažnai klausia, kodėl jo nepaklausėme apie Vladimirą Putiną. Visų pirma – nenorėjome M.Gorbačiovo statyti į nepatogią padėtį. Nors jo šeima gyvena užsienyje, pats jis nenori išvykti iš Maskvos, nenori valdžiai duoti preteksto jį išstumti. Jis sunkiai serga, nuolat guli ligoninėje.
Iki šiol V.Putinas ir M.Gorbačiovas vienas apie kitą „šoko“. M.Gorbačiovas kritikuoja politikos principus, kalba apie demokratijos trūkumą, kritikuoja oligarchus už rusų visuomenės poliarizaciją, tačiau niekuomet tiesiogiai neįvardija V.Putino.
– Kaip manote, kiek galios M.Gorbačiovas turi šiandien kaip žmogus, buvęs politikas, simbolis?
– Absoliučiai jokios. Manau, kad tai – didžiausia jo gyvenimo tragedija. Jis gerbiamas ir vertinamas už Rusijos ribų, bet ne pačioje Rusijoje. Savo šalyje jis matomas kone kaip išdavikas, leidęs imperijai subyrėti. Tai – labai ironiška situacija, nes M.Gorbačiovas to nesiekė.
Jis norėjo sovietų šalims suteikti daugiau demokratinių galių, tačiau niekuomet nenorėjo joms suteikti nepriklausomybės. Tačiau prasidėjusio proceso jis nebegalėjo sustabdyti. Rusijoje jis kaip koks subyrėjusios imperijos atpirkimo ožys.
– Ką jums reiškė būti tame pačiame kambaryje su M.Gorbačiovu?
– Man jis – mitinis herojus. Tikriausiai iš filmo galima suprasti, koks jis charizmatiškas. Tiek aš, tiek W.Herzogas pasidavė jo kerams. M.Gorbačiovas – nuostabi persona. Mano nuomone, viena svarbiausių XX amžiaus figūrų. Jis pakeitė pasaulį, kurį aš kadaise pažinau. Tokių žmonių nedažnai tenka susitikti. Buvau labai maloniai nustebintas, koks jis šiltas ir žmogiškas.
Gal kiek negražiai supriešinčiau jį su Lechu Wałęsa, kuris mano jaunystėje taip pat buvo labai reikšminga figūra. Filmuojant jis buvo šaltas ir kažkoks piktai nusivylęs. Jam nepatiko M.Gorbačiovas. Filmuotis jis sutiko, nes suprato, jog tai svarbu, bet jo kalba buvo aštri, dažnai nuvertinanti. Pokalbyje nebuvo jokio tarpusavio pasitikėjimo, supratimo.
Su M.Gorbačiovu – priešingai, atrodė, kad jis – tavo draugas. Aiškiai jautėme, kad tai – tikra. Filme yra epizodas apie jo žmonos Raisos mirtį. Ten aiškiai išryškėja, kad jis nevaidina jokių vaidmenų. O tokiam žmogui visuomet jauti šiltus jausmus. To ir norėtųsi iš politiko – ne tik efektyvumo, bet ir gebėjimo suprasti kitus, empatijos.
– Kodėl filmo forma – pokalbis?
– M.Gorbačiovas – kitoks politikas nei tie, apie kuriuos kalbama šiandien. Šaltojo karo pabaiga yra kažkas, ką žmonės jau spėjo pamiršti. Mano karta tai pergyveno. Metų metus visi šiek tiek prisibijojo karo. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kai supratome, kad Šaltasis karas baigėsi, atrodė, kad išsisklaidė kažkoks tamsus debesis. Tai nebūtų įvykę be M.Gorbačiovo.
Mano sūnaus karta yra girdėjusi tokį vardą, bet daug apie tai nežino. Reikėjo rasti formą, kuri būtų visiems įdomi, ne kokia tiesmuka biografija. Kuo geriau M.Gorbačiovą pažinome, tuo šiltesnius jausmus jautėme jam, kaip žmogui. Vis labiau norėjome, kad filmas būtų apie politiko būdą, o ne apie politiką. Pagrindinė problema buvo jo sveikata. Jis negalėjo ilgai kalbėti, vos paeidavo.
Galiausiai filmas pats susistruktūravo. Per kiekvieną vizitą parengdavome lygiai tokį pačią sceną, tad atrodytų, jog tai – vienas interviu. Tokia forma ir stilius tiko ir W.Herzogui, ir man. Pokalbis buvo filmo istorijos stuburas.
– Kaip filmas buvo priimtas Rusijoje?
– Mano nuostabai, – puikiai. Jį nusipirko pagrindinis Rusijos TV kanalas. Tarptautiniame Maskvos filmų festivalyje juosta parodyta per uždarymą. Atvyko net Rusijos kultūros ministras. Vos baigę filmą Maskvoje išsinuomavome kino teatrą, į peržiūrą pakvietėme M.Gorbačiovą. Jis net iš ligoninės išėjo. Tai buvo labai jaudinantis vakaras. Filmas M.Gorbačiovui labai patiko. Dabar tai – jo palikimo dalis. Gyvenimo pabaigoje jis dar kartą buvo išgirstas.
* * *
„Mes stengėmės“ – M.Gorbačiovas perskaito užrašą ant draugo antkapio. Pokalbio pabaigoje šią frazę atkartoja Andre. Šie žodžiai jam apibendrina ne tik filmą, bet ir M.Gorbačiovo būdą bei jo istorijos tragizmą.
