Paklausta, ar montavimas nėra vieniša ir uždara veikla, ji papurto galvą ir nusijuokia: „Stengiuosi daug kontaktuoti su žmonėmis, nes kitaip galima užsidaryti. Tarsi žaistum kamuoliu vienas ir neturėtum net sienos, į kurią gali tą kamuolį atmušti.“
Trečiadienį pristatytas Ignės brolio, muzikanto Jono Narbuto-Kabloonak, dainos „Bruises On Her Legs“ klipas. Prieš premjerą portalui lrytas.lt montažo režisierė pasakojo ne tik apie naują darbą, bet ir netikėtai pasirinktą karjeros kelią, muzikos ir filmų sintezę bei naujausius projektus.
– Igne, užaugote Užupyje. Kaip tokia bohemiška vaikystė jus paveikė?
– Man atrodo, kad užaugau labai laisvoje, kūrybingoje šeimoje. Tėvai niekada nebuvo griežti ir konservatyvūs, visada skatindavo kurti, keistis, lavinti vaizduotę. Esu jauniausia šeimoje, tai abu broliai ir sesė suteikė man daug pamokų.
– Dirbti su montažu pradėjote prieš aštuonerius metus. Kaip prasidėjo pažintis su šia sritimi?
– Ilgai nežinojau, ką noriu daryti. 11 klasėje sukūriau gimtadienio sveikinimą-klipą pusseserei ir montuodama supratau, kad man tai patinka. Baigusi mokyklą niekur nestojau, bet pati filmavau, ėjau, susipažinau su įvairiais žmonėmis. Vėliau studijavau multimedijos dizainą.
Tai profesija, kuri reikalauja teorijos, kino, meno istorijos žinių, o visi įgūdžiai ateina per praktiką. Tuo pačiu iš nežinojimo ateina labai daug įdomių dalykų, improvizacijos, kurią, tinkamai panaudojęs, gali sukurti kažką gražaus.
– Pristatytas naujas jūsų brolio Jono Narbuto-Kabloonak klipas dainai „Bruises On Her Legs“. Kokią nuotaiką jis kuria?
– Žavingas ar viltingas ieškojimas, bastymasis, šiek tiek niūrus, bet gražus melancholiškas jausmas, gal taip pasakyčiau. Klipas filmuotas nuo įvairių miesto stogų, bokštų, balkonų. Tai tarsi kasdienybės stebėjimas. Idėja kilo jau prieš septynerius-aštuonerius metus, kai Jonas įsilipęs į Šv. Jonų bokštą nufilmavo miestą iš viršaus. Smagu, kad pagaliau idėją realizavom.
Prisimenu, kad kai augau, Vilnius atrodė visai kitoks – tuštesnis, labiau apleistas, tylesnis. Vilniaus gatvė išvis buvo nepanaši į dabartinę. Egzistavo labai daug erdvės. Tai tikriausiai daug įtakos turėjo ir galutiniam klipo vaizdui, jausmui.
Ir vėlgi manau, kad, tiek aš, tiek Jonas, tiek Alanas Gurinas žinojom, ko siekiam ir pavyko susikalbėti.
– Pati šiuo metu dirbate su kino projektais. Kiek ši industrija jums artima?
– Žinoma, kiną mėgstu. Kartais esu užsiėmusi, pavargusi ir visai nebenoriu žiūrėti į ekraną... Tačiau nepabėgu nuo jo ir nenoriu, tai mano darbas kurį mėgstu ir jaučiuosi gerai jį darydama. Dirbdama kino festivaliuose turiu galimybę pamatyti daugiau filmų ir kiekvienas atneša kažką savito. Labai sunku būtų išskirti kelis mėgstamiausius. Vertinu tiek holivudinę, tiek europinę produkciją, o tai didelis pasirinkimų spektras.
Augant ar gyvenant Vilniuje, nori nenori prisijaukini europinį žvilgsnį į kiną, suvokimą apie kadruotę, pauzes. Tuo tarpu, Holivudas labai gerai moka gaminti filmus, kuriuos irgi verta pasižiūrėti.
– Dirbote su ilgametražiu Marijos Kavtaradzės filmu „Išgyventi vasarą“, kuriame pasakojama apie jaunų žmonių kelionę psichinės sveikatos link. Kaip prisimenate darbo procesą?
– Tai buvo nuostabu, visa kūrybinė kompanija buvo puiki. Aikštelėje sekiau scenarijaus tęstinumą, Marija juokdavosi, kad per daug dėmesio kreipiau į personažų dėvimus laikrodžius ir kokį laiką jie rodo. Bet jei rimtai, procesas buvo ir lengvas, ir sunkus.
Prieš tai turėjau patirties su trumpametražiais filmais, o čia reikėjo didesnio pasiruošimo. Kai man atsiuntė scenarijų, pagalvojau: to seniai reikėjo. Iškart buvo aišku, kad darysime kažką labai gražaus. Operatorius Laurynas Bareiša, režisierė M. Kavtaradzė atliko nuostabų darbą. Buvo tiesiog malonu dirbti, laukiau kiekvienos dienos. Buvo daug gražaus liūdesio.
Tai filmas, kuris suteikė man daugiau pasitikėjimo savimi, o galutinis rezultatas labai šildo širdį. Tai ne tik filmas, kuris kalba apie tam tikrą tabu, bet yra ir labai sėkmingas jaunų kūrėjų darbas. Tai labai džiugina.
– Ar dirbate su projektais, kurie kartais pačiai nėra artimi?
– Žinoma. Bet jei man darbas labai nepatinka, visada stengiuosi jame rasti kažką, kas motyvuoja. Per tai daug išmokstu ir toliau mokausi.
– Kaip sekasi tvarkytis su įtampa?
– Įvairiai. Atlikau praktiką ir vėliau dirbau su viena kūrybos agentūra ir iš jų labai daug išmokau – palaikyti tempą, išlikti savastyje, nepasimesti. Tada buvau tik pradedanti ir galvojau: kaip įmanoma taip greitai sumontuoti?
Bet mokaisi palaipsniui. Pamenu, kuomet lankiau muzikos mokyklą, kiekvieną kartą, gavusi naują pianino kūrinį, pirštai neklausydavo ir atrodydavo, kad niekada ir neklausys. Bet pamažu įvyksta pokytis. Matyt, natūralūs procesai, kai išmoksti kitaip priimti įtampą ar ją kartais išvis eliminuoti.
– Dirbote su užsienio serialu „Tokyo Trial“. Koks buvo darbas ten?
– Dirbau rekvizitų skyriuje. Seriale naudojama originali video medžiaga iš teismo rūmų, todėl man reikėjo surinkti tokio paties formato popierių, segtukus, sąvaržėles. Tai buvo neįtikėtinai įdomus procesas, nes sužinojau labai daug. Buvo vasara, turėjome kondicionierius ir nuo vėjo ramiai šlamančius popierius ant sienų. Tą geriausiai prisimenu. Karštį ir popierių šlamesį.
– Montuojate ir muzikinius klipus. Vienas iš jų – grupės „Without Letters“ dainos „Herritage“. Tematikaman primena „Twin Peaks“ serialą ir rašytojo Haruki Murakami kūrybą. Kur sėmėtės minčių?
– Klipą režisavo Saulė Bliuvaitė, su kuria esam dirbusios ne kartą. Ji visada turi labai ryškią, išraiškingą viziją. Bet montažinėje nori nenori įvyksta kažkokie scenarijaus pokyčiai. Pamenu jausmą, kad norėjau įprasminti bėgimo momentą, tempą, keistumą. Dažnai būna, kad stebiu kitų darbus ir semiuosi įkvėpimo, bet, man atrodo, labai svarbu nepiktnaudžiauti tuo, nes gali lengvai pamesti savitumą.
Man labiausiai patinka tie klipai, kurie eina koja kojon su daina ir turi savyje kažką, kas padeda giliau atrasti muziką. Tai kitokia patyrimo rūšis. Labai gerai atsimenu, kai pamačiau pirmuosius klipus gyvenime.
Tai buvo Madonnos „Material Girl“ ir Prince „Cream“ VHS kasetėje. Pagalvojau: vau, žmonės tai iš tiesų daro! Tai lyg maži filmai su istorija, netikėjau, kad muzikinis klipas gali toks būti.
– Ar montažo režisieriaus darbas nėra šiek tiek intravertiškas? Juk dažnai tenka sėdėti montažinėje.
– Iš tiesų, tai nėra darbas vienumoje. Dabar dirbu su dviem projektais ir labai glaustai kontaktuoju su žmonėmis, nes kitaip galima užsidaryti ir niekur nepajudėti. Tarsi žaistum kamuoliu vienas ir neturėtum net sienos, į kurią gali tą kamuolį atmušti.
Man labai svarbu kitų žmonių idėjos, mintys, reflektavimas, pokalbiai. Galiausiai tai yra ir mano profesija – ištransliuoti kitų idėjas ir mintis.
Visos dienos skirtingos, bet šiaip būna, kad užsidarau ir dirbu, romantikos lyg ir nėra. Dienos iš šono gal atrodo vienodos, bet juk montuoju skirtingus dalykus, kurie niekada nesukelia monotonijos jausmo. Jei viskas atsibosta – vaikštau po Vilnių.
Vaikščiojimas yra laikas, kai ilsiuosi, galvoju apie lietaus lašus baloje, sulūžusius skėčius, sunkią kuprinę. Kasdieniški dalykai, bet tai daug atneša į montažo kambarį.
– Su kokiais projektais šiuo metu dirbate ir apie kokius svajojate ateityje?
– Dabar dirbu su dokumentika. Man tai – svajonės išsipildymas, bent kol kas. Prisidedu prie Eitvydo Doškaus dokumentinio filmo apie Vilnių. Labai įdomu ir netikėta pamatyti miestą kitomis akimis, tai miesto simfonija.
Taip pat dirbu su menininku Dariumi Žiūra. Jo filme apie Gustonių kaimą atsiskleidžia neįtikėtini personažai, žmonės, kurių nesu gyvenime sutikusi, bet po montavimo valandų dabar atrodo tokie savi. Svajoju dirbti su žmonėmis, su kuriais įdomu ir gera. Kol kas ta svajonė sėkmingai pildosi.
