Nedaug trūko, kad kino režisieriaus T.Vengrio pirmojo vaidybinio filmo „Gimtinė“ būtume neišvydę. Amerikoje gimęs ir užaugęs vyras baigė politikos mokslus ir jau buvo pradėjęs sėkmingą verslo konsultanto karjerą.
Vis dėlto kinas jį nugalėjo. T.Vengris kviečia į „Gimtinės“ premjerą.
– Ką jums kiekvieną kartą reiškia sugrįžimas į gimtinę? – paklausiau režisieriaus.
– Paradoksas: gimtine turėčiau vadinti šalį, kurioje gimiau ir užaugau, – Vašingtoną, Los Andželą ir Niujorką, kuriuose gyvenau. Tačiau kiekvieną kartą atvykęs į Lietuvą tarsi jausdavau, kad priklausau jai.
Lietuvoje turėjau daug laisvės, čia patyriau beveik visus pirmuosius savo paauglystės kartus.
Turbūt ir pats gerai nesuprantu, kodėl Lietuva mane taip traukia. Galbūt tėvai gimtinės ilgesį įdainavo su lopšinėmis?
Pirmą kartą į Lietuvą atvykau būdamas septynerių – buvau gerokai jaunesnis nei mano filmo herojus Kovas. Kai filmavome Lietuvoje, atmintyje iškildavo vis naujų tos kelionės detalių.
– Jūsų abu tėvai gimė Lietuvoje, į Ameriką išvyko sovietmečiu, ten susipažino, susituokė. Kokioje aplinkoje su sese Indre užaugote?
– Kai Lietuvoje prasidėjo politinis atšilimas, JAV lietuvių bendruomenė siuntė kvietimus atvykti emigrantų vaikams.
Mano tėtis augo Kaune su mama ir seserimi, o jo tėtis, mano senelis, buvo pasitraukęs į JAV, dirbo profesoriumi Masačusetse. Mamos tėvai irgi bėgo iš Lietuvos, tačiau mama buvo pernelyg maža, kad ją pasiimtų į varginančią kelionę. Vos trijų mėnesių ji buvo palikta giminaičiams.
Mūsų tėvai Amerikoje labai stengėsi, kad gautume geriausią išsilavinimą, siuntė į privačius būrelius, mokyklas, universitetus.
Namuose kalbėjome lietuviškai – gal tuo ir skyrėmės nuo amerikiečių šeimų. Tėvai angliškai kalbėti drausdavo, su Indre užsirakindavome kambaryje ir kalbėdavomės angliškai.
Lietuva mums visada atrodė svajonių šalis. Kažkoks mistinis kraštas su tais Gedimino stulpais ir ant žirgo skriejančiu Vyčiu. Mama dažnai pasakodavo, kad visi žmonės Lietuvoje lankosi teatre ir operoje, apie šios šalies kultūrą.
– Ar tokią šalį ir radote pirmą kartą čia atvykęs?
– Pirmoji mano kelionė buvo kosmosas.
Pamačiau daugybę keistų dalykų, apie kuriuos ir pagalvoti negalėjau, ypač lietuviškoje buityje. Tačiau mane nepaprastai traukė gamta.
Šiandien žinau, kad tuomet, kai atvykome, Lietuva išgyveno sunkų laikotarpį. Norėjau jį parodyti filme – kalbėti apie tai, kad mamos gimtinė kaip tas paauglys žengia pirmuosius žingsnius į suaugusiųjų pasaulį.
Gerai prisimenu, kaip po kino festivalio Berlyne su vienu bičiuliu dalijausi vaikystės prisiminimu apie atvežtą į Lietuvą iš Amerikos lagaminą su kramtomąja guma. „Klausyk, – sako jis man, – juk tai – filmas.“
Tada pirmą kartą pamaniau, kad mano patirtis gali būti įdomi kitiems. Grįžęs iš Berlyno klausiau mamos ir sesers, kaip jos prisimena tą kelionę. Jų prisiminimai skyrėsi nuo manųjų. Pagalvojau – kažkas tame yra giliau, daugiau. Taip atsirado filmas.
– Pagrindinis filmo herojus – paauglys berniukas Kovas, kurį vaidina Amerikoje gimęs ir užaugęs, tačiau dažnai Lietuvoje besilankantis Matas Metlevskis, primena jus, o aktorės Severijos Janušauskaitės suvaidinta Kovo mama – jūsų mamą Virginiją. Kiek autobiografinių motyvų yra filme?
– Šiek tiek yra. Natūralu, kad į filmą persikėlė kai kurie mano prisiminimai ir jausmai. Tapatybės klausimas filme labai svarbus – kai esi ten, o tau sakoma, kad esi lietuvis, skamba keistai. Lygiai taip pat keistai skamba čia, kai tau sakoma, kad esi amerikietis, nes nesijauti nei vienu, nei kitu.
Visai neseniai nustebino suvokimas – Amerika manęs netraukia, galėčiau likti Lietuvoje visam laikui. Kai būnu čia, pasiilgstu Niujorko, draugų, šeimos, netgi didmiesčio, tačiau visai gerai čia jaučiuosi.
Gimiau Amerikoje, galiu lengvai pasislėpti – niekas nė nepagalvos, kad esu ne amerikietis, bet vis tiek jaučiu: nuo savo lietuvybės niekur nepabėgsiu.
– Savo filmą pavadinote „Gimtinė“. Angliškas jo pavadinimas „Motherland“ turi dar daugiau niuansų. Kiek filme svarbūs motinos ir sūnaus santykiai?
– Angliškasis filmo pavadinimas „Motherland“ – labai tikslus, nes filmo centre – amerikiečio berniuko ir jo motinos lietuvės santykiai. Angliškasis pavadinimas tai iškart atskleidžia gana tiksliai.
Daug kankinomės versdami jį į lietuvių kalbą. Bet manau, kad esminė mintis ir santykis su gimtine, savąja tapatybe jame liko.
– Patriotizmas nėra pati populiariausia šių laikų tema. Kaip kilo mintis apie tai kalbėti?
– Niekada neketinau kurti filmo apie patriotizmą. Gal lietuviškas pavadinimas ir kelia tokių minčių, bet tai nėra filmo tema.
Filme labiausiai norėjome sukurti autentišką atmosferą. Stengėmės laikytis savo krypties – nekūrėme nei ko nors ypač gražaus, nei ypač bjauraus. Tiesiog parodėme to meto kasdienybę.
Nesvarbu, koks aplink tvyro chaosas, vaikai visada sugeba atrasti magijos ir grožio.
– „Gimtinė“ – paskutinis talentingo kino operatoriaus, Nacionalinės premijos laureato Audriaus Kemežio darbas. Kokių spalvų Audrius suteikė filmui?
– Audrius turėjo nepaprastą gebėjimą pagauti kadrus. Vaikus dažnai filmuodavome be repeticijų – Audrius sėdėdavo, stebėdavo juos su įjungta kamera. Jo pagauti kadrai tokie natūralūs, tokioje ypatingoje šviesoje.
Džiaugiuosi, kad galėjau su Audriumi dirbti, buvo nepaprastai įdomu stebėti, kaip jis mato kiną ir pasaulį. Jis mokėdavo prajuokinti ir pataisyti nuotaiką net sunkiausiais momentais.
