Šią žinią portalui lrt.lt patvirtino Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė.
A.Kmieliauskas gimė 1932 metais kovo 8 dieną Butrimonyse.
1939–1947 m. mokėsi Butrimonių pradžios mokykloje ir Jiezno gimnazijoje, 1947–1949 m. tęsė mokslus Butrimonių progimnazijoje. 1949–1951 m. mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje, kurią baigė aukso medaliu. 1951–1957 m. jis studijavo tapybą LSSR dailės institute, 1962–1977 m. dėstė Vilniaus vaikų dailės mokykloje.
1977 m. menininkas pradėjo dėstyti plastinę anatomiją Dailės institute, vėliau dėstė piešimą. 1994 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.
Nuo 1957 m. A.Kmieliauskas dalyvavo parodose, 1975 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.
Menininkas nepailsdamas kūrė skulptūras, grafikos darbus, tapė paveikslus. Neįtikėtina, kad vienas žmogus galėjo sukurti tokį lobyną, dirbdamas su skirtingomis medžiagomis, skirtingose dailės srityse.
Savo įvairiapusiškumą dailininkas yra aiškinęs tuo, kad yra kilęs iš kaimo. Kadangi kaime žmonės yra priversti dirbti įvairius ūkio darbus, esą ir A.Kmieliauskas, nors baigė tapybą, per gyvenimą įsisavino įvairias dailės rūšis.
Architektūros, meno ir spalvų dermė
A.Kmieliauskas nutapė net apie 2000 kv. metrų freskų. Žymiausios – knygyne „Littera“ ir Rektoriaus auloje Vilniuje. Pastaroji atsirado švenčiant Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų. Jos autorius už nuopelnus miestui ir gyvenimo kūrybą 2016-aisiais buvo pagerbtas garbingiausiu Vilniaus miesto apdovanojimu – Šv. Kristoforo statulėle.
Būtent VU 400 metų jubiliejaus proga menininkui norėjosi padaryti „ką nors lietuviška, nesikartoti“. Šviesiomis ir šiltomis spalvomis alsuojančiose kompozicijose jis nutarė pavaizduoti to meto žmonių gyvenimą ir atspindėti Lietuvos liaudies meną.
„Šioje erdvėje lubos remiasi į stulpus, primenančius medines lietuvių liaudies skulptūras. Norėjau, kad jos būtų panašios į lietuvių liaudies menininkų skulptūras. Man jos įdomios tuo, kad dailininkas įdeda daug nuoširdumo, nes tas skulptūras drožia artimo atminimui. Gal kartais jos nelabai dailios, bet perteikia nuoširdų jausmą.
Stengiausi, kad ir Rektoriaus auloje jos perteiktų tą jausmą, primintų lietuvių liaudies dainas. Viršuje – pagonių tikėjimo, meilės gamtai, saulei, jūrai temos, karo dievai, nes sovietmečiu negalėjai vaizduoti krikščionybės.
Sienose perteikiau kasdienį žmonių gyvenimą, darbus: medžioklę, grybavimą, medaus sukimą, žvejybą, kalvystę, duonos kepimą, ligonių gydymą, vestuves, malimą girnomis, javų kūlimą, dainavimą, pasakų sekimą.
Kadangi Lietuva kariavo su totoriais, kryžiuočiais, paskliautėse atvaizdavau mūšius. Karai – nemalonus dalykas, tai stengiausi juos pavaizduoti labai šviesiai ir nelabai ryškiai, kad negadintų nuotaikos“, – anuomet pasakojo dailininkas.
Įdomu, kad net keturios ar penkios komisijos projektą buvo atmetusios. Po to atėjo Albinas Kentra (buvęs ilgametis VU įvykių, istorijos metraštininkas, reikšmingai prisidėjęs prie universiteto 400 metų jubiliejaus, rūmų tvarkymo darbų) ir pranešė, kad A.Kmieliauskui leista tapyti.
A.Kentra pasiūlė vienoje salėje parodyti žmones, kurie gyveno universiteto steigimo metu, o kitą salę komisijai pažadėjo išpuošti revoliuciniais motyvais. Tad ji nusileido. Rektorius Jonas Kubilius suprato A.Kmieliauską, buvo labai tolerantiškas.
Dailininkas norėjo, kad lubos ir sienos sudarytų visumą kaip muzikinėje simfonijoje, kur groja daug instrumentų, bet vaizdai sukuria malonią, švelnią nuotaiką, kaip ir lietuvių liaudies dainos. Jis siekė, kad realistiškas piešinys turėtų ryšį su architektūra.
Už ekslibrisą – dažai
Darbui universitete A.Kmieliauską prikalbino dailininkas Petras Repšys.
„Buvau gavęs premiją ekslibrisų bienalėje Vengrijoje, o tada P.Repšys pasiūlė dirbti Lietuvoje, ne užsienyje. Iš pradžių atkirtau jam, kad Lietuvai mano darbų nereikia. O jis pasakė, kad universitetas švenčia jubiliejų ir ten reikia tapyti freskas.
Pasakiau, kad man neleis, o jis atsakė, kad jau įkalbėjo, leis. Už tai esu labai dėkingas P.Repšiui ir universitetui. Kodėl jam kilo tokia mintis, nežinau, nes studijavau aliejinę tapybą, bet labai apsidžiaugiau tokia galimybe“, – yra pasakojęs A.Kmieliauskas.
Jis pats degino freskoms kalkes, daužė marmurą ir darė iš jo smėlio tinką. Freskoms naudoti natūralūs dažai, kai kuriuos dailininkas pasidarė pats.
„Dalyvavau tarptautinėje Malborko bienalėje Lenkijoje su ekslibrisu. Vėliau išleistas katalogas, kuriame buvo šis ekslibrisas ir nurodytas mano adresas. Man parašė iš Rusijos vienas žmogus. Jis paprašė atsiųsti ekslibrisą ir paklausė, kaip atsilyginti. Parašiau, kad tapau freskas universitete ir man labai reikia dažų, jų niekur negaunu.
Jis parašė, kad nors nieko neišmano apie tai, bet yra toks dėkingas už ekslibrisą, kad pabandys gauti dažų. Atsiuntė du didelius siuntinius. Jie buvo daug vertesni už ekslibrisą. Tuos dažus naudojau gal kokius 10 metų. Man tikrai pasisekė“, – yra pasakojęs dailininkas.
Kūriniais puošė Vilnių
A.Kmieliauskas yra nutapęs Rainių kančios koplyčios freskas, freską Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, buvusiame planetariume, Lietuvos kooperatyvų sąjungoje.
Rainių kančios koplyčios ir kitus darbus atlikti jį pakvietė po to, kai pamatė darbus universitete. Dailininko tapytos freskos puošia Šv.Kazimiero bažnyčios altorių, Bistrampolio knygnešių koplyčią.
Vilniuje yra pastatytos kelios jo skulptūros: Šv.Kristoforo skulptūra prie Mikalojaus bažnyčios, kunigo Broniaus Laurinavičiaus žūties vietoje, Vilniaus jėzuitų gimnazijos kieme, paminklas, skirtas 1979–1989 m. Sovietų Sąjungos ir Afganistano kare žuvusiems kariams iš Lietuvos.
Sukurta apie 20 paminklų Vilniaus kapinėse. 2016 metais buvo pastatytas A.Kmieliausko paminklas Vytautui Didžiajam prie Telšių ir paminklas monsinjorui Alfonsui Svarinskui Kryžkalnio koplyčioje.
