Nuo rugsėjo 6-osios Lietuvos kino teatruose bus rodomas Tomo Vengrio režisuotas naujas vaidybinis filmas „Gimtinė“. Prie jo kūrimo prisidėjo ir Los Andžele gyvenanti grimo dailininkė A.Rosegard, Holivude grimavusi daug garsenybių, tarp jų ir Steveną Spielbergą, Jamesą Cameroną.
„Net neabejoju, kad „Gimtinės“ premjera įvyks ir Los Andžele. Nekantraudama laukiu, kada galėsiu mūsų darbą pamatyti dideliame ekrane jaukiame Holivudo kino teatre.
Ir režisieriaus, ir jaunojo filmo aktoriaus Mato, ir mano namai yra Amerikoje. Tik vargu ar tai keičia mūsų tapatybę – juk nuolat grįžtame į gimtinę Lietuvą“, – kalbėjo dvidešimt metų svetur gyvenanti A.Rosegard.
Iš Holivudo į Lietuvą ji grįžta ir padėti lietuvių kino kūrėjams.
– Filmo „Gimtinė“ pagrindinio vaidmens atlikėja aktorė Severija Janušauskaitė sakė net aiktelėjusi, kai pamatė save veidrodyje. Iš jo tarsi žvelgė mama, kokią ji prisimena iš savo vaikystės. Argi tai ne geriausias komplimentas grimo dailininkui?
– Padėti aktoriui sukurti charakterį, persikelti į kitą laiką yra svarbiausia užduotis grimo dailininkui. Didžiausias atpildas, kai aktoriai tai įvertina.
Severija – ne tik talentinga aktorė, ji turi puikų skonį ir žinių, kaip kurti įvaizdį. Dirbti su ja buvo malonumas, nuo pirmos dienos viena kitą puikiai supratome.
– Kaip paprastai vyksta darbas? Ar daug gilinatės į vaizduojamą laiką?
– Laikas kine – visada įdomu, tai kelia didesnius uždavinius ir skatina kūrybiškumą. Kiekvienas istorinis filmas trumpam tave paverčia to laiko ekspertu. Domiesi madomis, stiliumi, ieškai vizualizacijų ir inspiracijų, o tada drauge su kūrybine komanda bandai įgyvendinti savo vizijas.
Filmo „Gimtinė“ laikas man yra artimas – prisimenu jį dar iš savo pačios gyvenimo. Taigi toli pavyzdžių ieškoti nereikėjo, užteko pavartyti asmeninius albumus ir pasirausti prisiminimuose.
Iššūkis buvo pasigilinti, kaip devintajame dešimtmetyje atrodė Amerikos lietuviai. Štai čia jau pravertė daugiau nei penkiolikos metų mano asmeninė patirtis.
– Jums pažįstamas gimtinės ilgesys – seniai dirbate ne Lietuvoje. Ką jums reiškia grįžimas į gimtinę?
– Aš važiuoju į Lietuvą ne kaip į svečius – grįžtu namo. Amerikoje dalyvauju lietuvių bendruomenės gyvenime, dirbu šeštadieninėje mokykloje ir nesijaučiu atitrūkusi nuo Lietuvos.
Amerikoje nuolat girdžiu klausimą, iš kur esu kilusi, ir tai mane tenkina, nes kaskart su džiaugsmu galiu papasakoti apie Lietuvą. Tam tikra prasme visi mes, gyvenantys svetur, esame savotiški Lietuvos ambasadoriai.
– Ko labiausiai pasiilgstate būdama toli nuo Lietuvos?
– Kaip ir visi, namo vykstu aplankyti artimųjų, draugų. Ir nesvarbu, ar iš Vilniaus grįžti į Kėdainius, ar iš Los Andželo – į Vilnių. Svarbiausia – žmonės.
– Kaip išvykote iš Lietuvos?
– Jaunystėje visi ieškome savo kelių ir iššūkių. Ypač ieškojome mes, pirmoji karta, galėjusi po pasaulį keliauti laisvai.
Tačiau bilietą į Ameriką nusipirkti galima, o bilietų į Holivudą nėra. Mane likimas sustabdė būtent čia, nors daug planų, atvykusi į Ameriką, neturėjau. Dirbau su reklamų kūrėjais, su fotografais žurnale „People“ ir žingsnis po žingsnio artėjau prie filmavimo aikštelės.
Nesu dirbusi garsiausiuose filmuose, bet likimas man suteikė progą grimuoti patį S.Spielbergą ir J.Cameroną, kai jie fotografavosi žurnalui. Daug kas dabar negali patikėti, kad turėjau tokią progą, bet aš to nesureikšminu.
Vieną dieną padedi studentiško filmo kūrėjams, kitą gali atsidurti fantastikos filmo ar reklamos filmavimo aikštelėje. Niekada nežinai, kur numes likimas, ypač čia, Amerikoje.
Los Andžele gyvenu jau beveik dvidešimt metų. Dabar galiu drąsiai sakyti – kinas mane lydi visą gyvenimą.
– Kokie ryšiai jus sieja su Lietuvos kino kūrėjais?
– Kai tik galiu prisidėti prie lietuviško filmo, mielai prisidedu. Smagu, kad vis dar galiu būti reikalinga savo šalyje. Bet didžiausia motyvacija dirbti Lietuvoje – noras parodyti, kad kino kalba visame pasaulyje yra tokia pat. Nesvarbu, ar dirbi prie lietuviško filmo, ar prie švediško serialo, ar amerikietiškoje filmavimo aikštelėje.
Leisiu sau atsakingai pasakyti: lietuviškas kinas šiandien atitinka pasaulinius profesionalumo kriterijus. Tai skatina didžiuotis pristatant gimtinę. Kai Los Andžele pristatinėjome filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“, buvo gera sulaukti komplimentų dėl profesionalios kino kalbos. Labai tikiuosi, kad panašiai bus sutiktas ir filmas „Gimtinė“.
– Kaip susipažinote su filmo režisieriumi T.Vengriu?
– Tomą pažįstu seniai – nuo tų laikų, kai jis studijavo garsiausioje kino mokykloje Los Andžele AFI („American Film Institute“). Ieškodamas vietų savo trumpojo metražo filmui jis atsirado Los Andželo lietuvių bendruomenėje.
Tada prasidėjo mūsų kūrybinis bendravimas. Man ypač patiko netradicinis Tomo požiūris į aktorių atranką, jo režisūrinė intuicija. Atradome bendrą kalbą, nes ir man patinka kurti įdomesnius, netradicinius personažus.
Labai apsidžiaugiau pasiūlymu kartu dirbti jo ilgojo metražo filme „Gimtinė“, o perskaičiusi scenarijų supratau, kad kiekviena detalė, ištartas žodis, aktoriaus žvilgsnis ar filmavimo vieta čia nebus atsitiktiniai.
Tai suprantu dar ir todėl, kad žinau asmeninę Tomo istoriją.
– Grimo dailininkas visada yra labai arti aktoriaus. Turbūt jums dažnai tenka susiurbti įvairias aktorių emocijas?
– Labai dažnai jaučiuosi psichologė, auklė ar net mama. Bet dažniausiai – paslapčių saugotoja. Todėl viskas, kas vyksta grimerinėje, ten ir pasilieka.
