„Poetinis dokumentinis kinas iš dalies pasireiškė kaip lietuvių tautos dvasios, jos charakterio išraiška, o kartu buvo tam tikri šarvai nuo melo, pseudosociologizmo ir kitokios netiesos, ko, deja, nebuvo išvengta“, – sakė H.Šablevičius.
H.Šablevičius – lietuvių dokumentinio kino klasikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos akademijos Kino ir televizijos katedros įkūrėjas, ne vienos lietuvių kino dokumentininkų kartos mokytojas. Šablevičius sukūrė per 50 įvairių filmų, rodytų įvairiose pasaulio šalyse ir pelniusių tarptautinių kino festivalių prizų.
H.Šablevičiaus, kaip režisieriaus, debiutas buvo televizinis filmas „Mūsų vasara“, fiksuojantis vaikų vasaros atostogas. Šis ir kiti režisieriaus televiziniai filmai sulaukė gausių apdovanojimų, jam netgi buvo paskirta Lietuvos komjaunimo premija. Tačiau H.Šablevičius vis labiau linko prie meninės, poetinės dokumentikos kūrybos.
1968 m. Lietuvos televizijoje jis sukūrė trumpametražį filmą „Atspindžiai“, kuriame atsigręžė į egzistencinius, poetinius apmąstymus. Filme kamera seka baltą medinį laivelį, kuris siauru groviu plaukia į plačią srovę. Pasakodamas vien vaizdais ir montažu, režisierius kuria metaforas, keliančias klausimus apie žmogaus būtį.
„Atspindžiai“ buvo vadinama „poetine fantazija“, tačiau režisieriaus filmografijoje tai buvo išskirtinis filmas. Nieko panašaus nebuvo matę ir tuomečiai cenzoriai, kurie uždraudė filmo pasirodymą ir dvidešimčiai metų padėjo jį „ant lentynos“.
Daugumos H.Šablevičiaus filmų centre – paprastas žmogus ir paprasta kasdienybė. Jis filmuodavo kaimo keistuolius, profesorius, išminčius, milicininkus ir kitus įvairius personažus. Būtent per juos geriausiai atsiskleidė gyvenimo grožis ir poetiškumas, kurį matė pats režisierius.
Kalbėdamas apie paprastumą, H.Šablevičius užkabindavo giliausias temas, atverdavo filmo herojų ryšius su praeitimi, istorija, vertybėmis. Toks unikalus požiūris ir gebėjimas itin išskyrė režisieriaus kūrybą iš tuo metu vyravusių sovietinių „oficialių“ filmų konteksto.
Pavyzdžiui, filmas „Apolinaras“ pasakoja apie paprastą milicininką, dirbantį Nidoje. Pasirinkęs milicininką, sovietinių anekdotų pagrindinį herojų, režisierius iš tiesų atskleidžia jo švelnumą, gerumą ir parodo, kad tai yra tikras, paprastas žmogus.
Kitame savo filme „Žiniuonė“ H.Šablevičius stebi biologijos mokslų daktarę, kuri pamažu pradeda atrodyti stebuklinga kaip ragana ar senovės žiniuonė. Šie portretai, kuriuos itin mėgo pats režisierius, lietuvių kine buvo visiškai naujas dokumentinio portreto žanras.
Dar vienas iš išskirtinų H.Šablevičiaus filmų – „Kelionė ūkų lankomis“, tapęs, ko gero, žinomiausiu jo kūriniu. Oficialiai šis filmas turėjo pasakoti apie Aukštaitijos regiono siaurojo geležinkelio traukinį ir jo prižiūrėtoją. Tačiau režisierius aprėpia daug platesnes ir gilesnes temas. Stebėdami tradicinį, idilišką Lietuvos vaizdą, matome pokyčius, kurie ateina kartu su pramonė pažanga. Saugi, senovės lietuviams pažįstama erdvė filme po truputį yra, kaip yra ir traukinio bėgiai.
„Pirmoji kregždė buvo H.Šablevičius, kurio filmas „Kelionė ūkų lankomis“ laimėjo pagrindinį Oberhauzeno kino festivalio prizą, apie kurį pats H.Šablevičius išgirdo tik slapta klausydamasis radijo „Deutsche Welle“, – pasakojo filmo „Laiko tiltai“ režisierius A.Stonys. – Tuo metu transliavo žinias, per kurias ir pranešė festivalio nugalėtojo pavardę. Nors diktorius tardamas ją labai iškraipė, Henrikas iššifravo, kad buvo kalbama apie jį. Daugiau niekas jam nepranešė apie laimėjimą, nors buvo skirtas ir nemažas tiems laikams piniginis prizas, ir, aišku, tai buvo didelė garbė. H.Šablevičius kreipėsi į Maskvą, kur buvo patvirtinta, kad filmas laimėjo, bet prizas – jau nebe jo reikalas. Pinigų jis taip ir neatgavo, tačiau turėdamas draugų „Goskino“ jis savo apdovanojimą pavogė.“
H.Šablevičius sukūrė ir vieną vaidybinį filmą, pavadinimu „Mažos mūsų nuodėmės“, kurio pagrindinis herojus taip pat buvo kaimo keistuolis – kaip ir jo dokumentiniuose filmuose. Tačiau bandymas nebuvo labai sėkmingas ir greitai režisierius vėl grįžo prie dokumentinių filmų.
H.Šablevičius buvo ir viena svarbiausių asmenybių plėtojant Lietuvos kino edukacijos galimybes. Būtent jo iniciatyva 1993 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo įkurta Kino ir televizijos katedra, kur ilgus metus jis pats ir dėstė. Tarp H.Šablevičiaus studentų – ir filmo „Laiko tiltai“ režisierius A.Stonys bei prodiuseris Arūnas Matelis. Vėliau pradėta rengti kino mokyklų stovyklą „Vasaros videostudija“, kuri rengiama iki šiol. Taip pat veikia H.Šablevičiaus (vadinto „Šoble“) vardu pramintas Šoblės kino klubas bei Šoblės kino festivalis.
1989 metais H.Šablevičius buvo apdovanotas Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2001 metais – Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Per savo gyvenimą jis pelnė daugybę premijų ir prizų tarptautiniuose kino festivaliuose tuometėje Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Gruzijoje, Estijoje ir kt.
