M.Soosaar yra jauniausias iš estų „aukso amžiaus“ klasikų, taip pat vienintelis, kuris mokėsi SSRS kino mokykloje, Sąjunginiame kinematografijos institute (VGIK). Nors M.Soosaaras neaukštino savo mokyklos, svarbiausia jam buvo galimybė pamatyti pasaulinę kino klasiką dideliame ekrane. Būtent ten, Maskvoje, M.Soosaaras pamatė legendinį Roberto Flaherty filmą „Žmogus iš Arano“ („Man of Aran“, 1934 m.), kuris padarė didelę įtaką jo kūrybai.
Tik įgijęs kino operatoriaus išsilavinimą, M.Soosaaras suskubo kurti filmą, kuris tapo tarsi jo paties „Žmogus iš Arano“ versija. Jis ėmėsi filmuoti žmones, gyvenančius nedidelėje Kihnu saloje, esančioje vos 40 kilometrų nuo jo namų. Dėl šios salos tradicijų bei kultūros unikalumo, 2003 metais ji buvo įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.
„Moterys iš Kihnu“ („Kihnu naine“, 1973 m.) – ko gero, garsiausias režisieriaus filmas, o kartu ir antropologinis tyrimas, kuris fiksuoja Kihnu salos gyventojų dainas, ritualus ir jų unikalią kasdienybę. Filmas iš karto susilaukė didžiulės sėkmės ir sužavėjo ne tik Sovietų Sąjungos žiūrovus, bet ir pasaulio dokumentikos kūrėjus.
Taip prasidėjo M.Soosaaro visą gyvenimą trunkanti meilė Kihnu salai bei atsirado jo unikalus stilius – pastatytų, suvaidintų scenų panaudojimas dokumentikoje. Toks metodas dokumentiniame kine dažnai vertinamas gan kritiškai, tačiau M.Soosaaras teigė, kad „tai yra pseudoproblema.“
„Svarbiausia yra filmo žinutė ir tai, ką autorius nori pasakyti tam tikru momentu. Iš laiko perspektyvos galbūt svarbu ir tai, ar filmo tiesa reflektuoja to laiko emocijas ir atmosferą“, – sakė estų režisierius.
Savo kūryba M.Soosaaras įrodė, kad yra vienas unikaliausių Estijos dokumentikos režisierių, kuris nebijo provokuoti, jei tai būtina jo idėjoms realizuoti. Geriausiai žinoma kūrėjo provokacija – filmas „Lasnamäe“ (1985 m.), kuris buvo sukurtas prieš pat „perestroikos“ pradžią.
Šiame filme rodomi gyvenamojo rajono Taline vaizdai, o kartu girdimas atviras režisieriaus pokalbis su miesto architekte. Kreipdamas architektės kalbą reikiama linkme, režisierius atskleidžia dvilypę ir kontroversišką sovietinio režimo prigimtį.
Anksti atėjęs režisieriaus tarptautinis pripažinimas padėjo jam sovietinės Estijos laikais gauti leidimus kurti filmus Švedijoje, Prancūzijoje, Maroke – tai buvo sunkiai įsivaizduojama eiliniam to meto dokumentikos kūrėjui.
Tačiau pats režisierius to visai nesureikšmino: „Svarbu, kad mūsų darbai, tai, ką darome savo gyvenime, darytų pasaulį geresnį – bent šiek tiek. Kad pastūmėtų žmones link mažiau žiaurumo ar daugiau supratingumo savo aplinkiniams.“
Daugiau nei 40 metų karjera, ilgametis taikstymasis prie sovietų biurokratijos nesustabdė režisieriaus gyvybingumo ir neišsemiamo noro kurti filmus. M.Soosaaras vis dar lankosi Kihnu saloje, kartu su kamera keliaudamas iš Manijos salos (vadinamos mažąja Kihnu salos seserimi), kur gyveno pastaruosius 10 metų.
