„A.Söötas norėtų pažiūrėti žinių reportažą, kaip statomas Babelio bokštas, ir padaryti interviu su Aristoteliu“, – jį apibūdina garsus estų kinotyrininkas Jaanas Ruusas.
A.Söötas išties yra itin aktyvus režisierius, sukūręs per 70 filmų, kurių daugiau nei pusė – išskirtinė, autorinė, poetinė dokumentika. Apie trisdešimt metų dirbęs kino operatoriumi, filmuodavęs sovietines kino kronikas, vėliau pasuko asmeninės, režisūrinės kūrybos keliu.
Savo darbuose A.Söötas fiksuoja rimtus įvykius, tačiau stebi žmogaus gyvenimo absurdą bei dramą. Režisieriaus darbus jungia jo unikalus požiūris – tam tikras atstumas, švelni ironija, humoro jausmas, o kartais ir kritiškas požiūris.
Pavyzdžiui, režisieriaus filmas pavadinimu „511 geriausių Marso nuotraukų“ (1968 m.) („511 paremat fotot Marsist“) fiksuoja vėlyvą septintąjį dešimtmetį, kai vyresnės damos, išlaikiusios savo orias manieras nuo pirmosios Estijos Respublikos laikų, maišėsi su stilingais sovietų laikų jaunuoliais, kurie nebuvo aptarnaujami, jei netinkamai apsirengdavo. Stebėdamas tokias legendines Talino kavines kaip „Perlas“, „Maskva“ ir jų publiką, A.Söötas pridėjo savo akcentą – garsą, vedantį nuo Johanno Strausso Štrauso iki „The Beatles“, nuo poezijos iki mokslinių tekstų apie Marsą.
„Pavienis akmuo konstrukcijoje ar pavienis kadras yra tik savo paties dokumentas. O štai namas, sukonstruotas iš akmenų, turi jį pastačiusiojo veidą“, – sakė A.Söötas.
Kitas plačiai žinomas A.Sööt filmas „Joninės“ („Jaanipäev“, 1978 m.) rafosi iš kontrasto: gilių tradicijų turinčių Joninių ir sovietinio šios dienos šventimo. Režisierius, kelis metus stebėjęs šią šventę, galiausiai pristatė itin ironišką ir kritišką tuometinės situacijos vertinimą. Žmonės, didžiąją savo gyvenimo dalį pragyvenę gamtoje, sovietų laikais buvo „sudėti“ į miestus – ankštus blokinius namus, kur turėjo prisitaikyti. Kasmet, atėjus Joninėms, žmonės prisimena senąsias tradicijas, kuria laužus, susiburia drauge. Tačiau šventė anaiptol nepanaši į tradicinę – svarbiausias šventės simbolis tampa ne ugnis, o alkoholio butelis.
Efektą sustiprina ir vienintelis filme šnekantis žmogus – atvykėlis iš Baku, Azerbaidžiano, kuris nė nesupranta, ką ir kodėl šie žmonės švenčia.
Stebėdamas švenčiančius žmones, režisierius itin aiškiai palaiko distanciją ir stebi juos iš šalies. Fiksuodamas žmonių sutrikimą, rodos, jiems natūralioje aplinkoje, režisierius tarsi kritikuoja Sovietų Sąjungą, kuri geba suburti žmones, tačiau negeba įkvėpti jiems prasmės.
Sovietų cenzoriai šiam filmui pasirodyti leido tik su dviem sąlygomis: režisierius filmo pradžioje turėjo pridėti užrašą, kad Joninės yra praeities palikimas, bei iškirpti nesusipratėlį iš Baku. Tačiau tai nesutrukdė filmui tapti tam tikru reiškiniu, kuris tarsi įamžino Brežnevo laikų atmosferą filmo juostoje.
J.Ruusas 1993 metais rašė: „Atrodo, kad A.Söötui daug svarbiau, ką jis sako, o ne kaip jis tai sako. Jis neišreiškia savo požiūrio daugybe žodžių, tačiau žiūrovas visiškai jį supranta. Kinas A.Söötui yra gyvenimas per didinamąjį stiklą – tai turtingas gyvenimas su daugybe prasmių, vizualiai priešingas dekoratyviems, iliustratyviems vaidybiniams filmams, rodomiems per televiziją. Kinas nėra tik informacijos signalas ar ženklas – kinas yra gyvenimas, kupinas kontrastų.“
