– Kodėl pasirinkote kurti dokumentinį kiną?
– Man įdomus ir vaidybinis kinas, bet šiuo metu daugiau susitelkusi į dokumentiką. Neturiu aiškaus atsakymo, kodėl taip yra, tai vyksta natūraliai: mane pasiekia istorijos ar žmonės, kurie užburia ir įtraukia; sekti jų tikrovę kol kas atrodo įdomiau nei tai perrašyti ir perfilmuoti vaidybiniame kine. Įdomu atsipalaiduoti ir sekti siužetus, kuriuos pasiūlo gyvenimas. Dažnai pagalvoju, kad gal neturiu tiek fantazijos sugalvoti tokias fantasmagorijas, kurios įvyksta tikrovėje, todėl stengiuosi išlavinti gebėjimą stebėti ir reaguoti.
– Kaip atradote filmo „Mudu abudu“ veikėjus?
– Jūratė ieškojo, kas galėtų sukurti filmą apie jos vyrą, skulptorių ir dailininką Algimantą Vytėną. Taip aš ir atsiradau, o su jais susipažinusi supratau, kad labai įdomi jų istorija, santykiai, ta meilė, kurią po šitiek metų jie kartu vis dar vienas kitam jaučia. Jų santykiai man pasirodė tokie tikri, nenublizginti, su visa palete emocijų. Būtent į tai ir norėjau sutelkti dėmesį, sukurti novelę apie netobulai tobulą meilę.
– Filmo pagrindiniai veikėjai Algimantas ir Jūratė yra menininkų šeima. Filme tapyba pasitelkiama šios poros santykiams atskleisti. Ar to ir siekėte nuo pradžių?
– Taip, įdomiausia buvo šių dviejų žmonių santykiai, jų meilė. O tai, kad jie abu menininkai, buvo papildomas kontekstas. Algimanto tapomas Jūratės portretas filme atsirado neatsitiktinai, labai norėjosi juos nors trumpam susodinti prie bendro stalo ir sutelkti juos bendram tikslui, nes ir Jūratė, ir Algimantas gyvenime turi daugybę savų reikalų. Kai išgirdome, kad Algimantas yra nutapęs daugelio moterų portretus, bet Jūratės – ne, supratome, jog mūsų filmas yra puiki proga šią spragą užpildyti. Jūratė entuziastingai sutiko, Algimantas buvo jos įkalbėtas ir taip prasidėjo mūsų nuotykis.
– Minėjote, kad filmą kūrei kartu su prodiusere Rūta Jekentaite. Kaip vyko kūrybinis procesas?
– Su Rūta įgyvendiname visus dabartinius projektus. Esame kūrybinis tandemas ir dažnai mūsų darbas neapsiriboja konkrečiai režisavimu ar prodiusavimu. Kadangi dirbame prie skirtingų filmų ir kultūrinių projektų, tai ir darbus pasidalijame įvairiai. Kartu galvojame ir apie scenarijų, ir apie meninius ar vadybinius sprendimus, dėl to sunku tiksliai pasakyti, kas tiksliai ką sugalvojo.
Taip buvo kuriant ir šį filmą. Papasakojau Rūtai apie savo sumanymą, apie herojus ir tada jau kartu apgalvojome eigą, priemones, kurias reiktų pasitelkti. Manau, kad tokia forma normali, kai dirbama su kūrybiniu prodiuseriu, kai jis ar ji nėra tik vykdytojai, o atvirkščiai – visaverčiai kūrybinės komandos nariai, išmanantys dramaturgiją, režisūrą ir daugybę kitų dalykų. Kinas – juk bendros kūrybos dalykas, nėra vieno asmens, kuris viską sugalvoja ir pasako, ką tiksliai kitiems daryti. Svarbu tik tai, kad finale kas nors už tai prisiimtų atsakomybę. Dažniausiai tai tenka režisieriui.
– Esate jauna kūrėja, bet savo dokumentiniuose filmuose „Mudu abudu“ ir „Dolce far niente“ atsigręžiate į pagyvenusius žmones. Kuo jie jus traukia?
– Vyresni žmonės, kaip ir vaikai, kur kas tikresni nei vidutinio amžiaus žmonės. Tuo vyresni ir įdomiausi, gali lengviau pamatyti jų gyvenimą ir patirtį, išgyvenimus ir tam tikrą viso to apibendrinimą. Man labai įdomu gilintis į permainų laiką, kuriuo, manau, gyvename. Norisi suprasti, ką tas permainų laikas išsineša ir ką palieka, įdomu gilintis į momentą, kai viena keičia kita ir iš to kyla konfliktas, kad niekada nebebus taip, kaip buvo, ir visai neaišku, kas bus ateityje.
O kas tuomet lieka? Kas yra toje dabartyje? Šie klausimai man svarbūs, ir vyresni žmonės kaip herojai padeda tai suprasti.
– Jūsų kuriamas pirmasis ilgametražis dokumentinis filmas „Dolce far niente“ filmuojamas Italijoje. Kas jus ten nunešė?
– Tie patys klausimai apie dabartį, praeinantį laiką ir tai, kas lieka. Taip pat – noras rasti vietas, kur vis dar gyvos humanistinės idėjos ir tikėjimas, kad grožis ir iš jo kylantis paprastumas yra svarbiausias gyvenimo elementas. Būtent tokias vietas ir filmuojame, o tų vietų šeimininkai tampa pagrindiniais mūsų filmo herojais. Iš tiesų tai labai sudėtinga užduotis – bandyti perteikti tai, kas yra gryna poezija, bet mes iš visų jėgų su mūsų puikia kūrybine komanda bandom šį rebusą išspręsti.
– Lietuvos nacionalinio dramos teatro projekte „Teatro žmonės“ filmavote teatro darbuotojus, kurių dažnai net nepastebime. Kaip šis projektas padėjo jums pamatyti teatrą kitaip?
– Teatre, kaip ir kine, viskas turi veikti kaip laikrodis. Kiekviena profesija svarbi, jeigu bent vienas departamentas ima strigti, viskas sugriūna. Šią idėją ir norėjau perteikti. Kad žmonės, nieko bendro neturintys su teatru, pajustų, koks iš tiesų teatre svarbus kiekvienas žmogus.
Žinojau, kad pradėjusi filmuoti tikrai susidursiu su tų žmonių nuoširdumu ir entuziazmu, bet nesitikėjau, kad jis bus toks stiprus. Mano sutikti žmonės taip aistringai myli savo darbą, kad jie aplink sukuria ištisą pasaulį, kuriame tik vienas Dievas – Teatras. Ir visa tai vyksta be jokio patoso, o yra grynai vedama tų žmonių paprastumo ir aistros.
Tarkim, teatro budėtoja Zina – žiūri kiekvieną spektaklį ir gali cituoti ištisus tekstus. Arba teatro dekoratorius Ernestas – iki detalių išnagrinėjęs baroko teatro mašineriją ir savo žinias pritaikantis kurdamas spektaklio dekoracijas. Taip galima kalbėti apie kiekvieną, bet apibendrinant – mane labiausiai sujaudino šių žmonių smalsumas, noras kurti ir begalinis azartas.
– Kine esate dirbusi ir kaip režisieriaus asistentė, ir aktorių atrankų koordinatorė. Ar jums kaip režisierei pradėjo tai geriau suprasti kino kūrimą?
– Taip, žinoma. Yra įvairių būdų dirbti režisūrinį darbą, bet man atrodo, jog labai sveika padirbėti skirtinguose departamentuose, kad iš esmės suprastum, kaip funkcionuoja kino gamybos procesas. Jis toks sudėtingas ir reikalaujantis tiek fizinių ir finansinių išteklių, kad dažnai norisi tiesiog nuleisti rankas ir paklausti savęs, ar tikrai verta išvis ką nors pradėti. Bet sykiu kinas stipraus magnetizmo – jei jau įtraukia, tai turbūt nebėra kelio atgal.
