„Poetiškumas yra mūsų genuose. Jis kyla iš latvių liaudies dainų, kurias mums vaikystėje dainuodavo auklės ir mamos“, – sakė latvių režisierius U.Braunas.
U.Braunas – nusipelnęs fotografas, operatorius, režisierius bei vienas iš Latvijos poetinės dokumentikos pradininkų.
Prieš patekdamas į kino industriją, U.Braunas mokėsi zoologijos ir veterinarijos mokykloje, dirbo felčeriu, tačiau visuomet išsiskyrė kūrybine prigimtimi.
„Debesys yra labai svarbūs. Mano gyvenime jie yra kaip Dievo apvaizda. Kai dirbau felčeriu, laisvalaikiu važinėdavau motociklu. Stebėdavau, o kartais net ir vaikydavausi debesis. Daugumoje mano nuotraukų galima rasti debesų, nes aš tikėjau, jog tai yra Dievo dovana, kuri nuolat ką nors rašo ant žemės – rašo išminties ir fantazijos knygas“, – apie save pasakojo režisierius.
Vieną dieną Rygos kino studijos žinių reporteriai atvyko į mokyklą, kurioje tuo metu studijavo U.Braunas. Vaikinas, kilęs iš kaimo, tuo metu jau buvo rimtai susidomėjęs fotografija, tad susižavėjęs stebėjo profesionalų darbą su kameromis, apšvietimu, technika. Priėjęs prie reporterių, jis paprašė parduoti gabalą geros filmo juostos. Baigęs šią mokyklą, U.Braunas iš karto vyko į Maskvą, kur bandė stoti į Sąjunginio kinematografijos instituto (VGIK) kino operatoriaus specialybę.
Nors būsimajam režisieriui pavyko įstoti tik antruoju bandymu, jis iš karto buvo pastebėtas kaip unikalus kūrėjas. „U.Braunas buvo įsimintinas studentas. Išskirtinis“, – prisiminė kinotyrininkas Naumas Kleimanas.
Kitas Latvijos režisierius Hercas Frankas, taip pat poetinės dokumentikos atstovas, itin vertino U.Brauno kūrybą nuo pat pradžios: „Mūsų lyderis. Flagmanas. Tas, kuris įkvėpė naują požiūrį, tas, kuris atsisakė propagandos ir filmo juostoje kūrė meną. U.Braunas pradėjo Rygos filmų studijoje kaip operatorius. Tai buvo naujas požiūris į įprastus dalykus. Staiga viskas pakilo tarsi į kitą lygį.“
Tačiau paklaustas apie savo filmus, U.Braunas iš karto akcentuodavo, kad tai buvo didelės komandos, o ne jo vieno laimėjimas. Tuomet išvardydavo visus kolegas – tiek gyvus, tiek jau iškeliavusius: operatorius, asistentus, scenaristus, administratorius ir kitus.
Išskirtinį komandinį darbą galime pamatyti režisieriaus grandioziniame filme „235 000 000“ (1967 m.), kuris buvo nuosekliai filmuojamas ištisus metus, nuolat dirbant keturioms filmavimo komandoms. Šis kūrinys laikomas vienu ryškiausių poetinio kino laimėjimų.
Tai filmas, kurį danas Tue Steenas Mulleris, dokumentikos teoretikas, ekspertas ir sinefilas, vadina pasaulinio lygio šedevru, kuris, jo manymu, „nėra laikomas vienu geriausių filmų visoje pasaulinėje kino istorijoje tik dėl to, kad Vakaruose žmonės negalėjo jo pamatyti dėl geležinės uždangos“. Net ir dabartiniams žiūrovams prieinama tik dalis šio filmo – daugiau nei pusė jo buvo cenzūruota ir iškirpta.
„Svarbiausias dalykas yra klausytis ir įsivaizduoti su savo akimis. Įsivaizduoti, pamatyti visą filmą prieš jam atsirandant. Vaizdą, garsą ir muziką. Be tobulos harmonijos, kūrėjas neras vietos kino industrijoje“, – apie filmų kūrimą pasakojo U.Braunas.
Tačiau U.Braunui niekada nebuvo lengva kurti filmus. Dažnai senosios kartos atstovai, dirbantys Rygos kino studijoje, kritikuodavo režisierių dėl nesuprantamų jo pasirinkimų, netradicinių meninių sprendimų.
Nepaisant to, komitetas, atvykęs iš Maskvos įvertinti studijos darbo, pakvietė U.Brauną mokytis aukščiausiajame scenaristų ir režisierių kurse Maskvoje be jokių stojamųjų egzaminų. Čia jį mokė tokie kino meistrai kaip Agnès Varda ir Chrisas Markeris.
Tad U.Braunui teko išgyventi tiek gerus, tiek blogus laikus. Kritiškas aplinkinių nusiteikimas vis maišėsi su netikėta filmų sėkme ir pripažinimu. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, bankrutavus filmų studijai, U.Braunas turėjo vis mažiau galimybių kurti savo filmus.
Vėliau kartu su žmona Dainuvyte jis grįžo į kaimą, kur augino grūdus, kepė duoną ir vėl galėjo stebėti debesis. Kadrai filme „Laiko tiltai“ – tai vieni paskutinių pokalbių su režisieriumi, kuris išėjo taip ir nesulaukęs filmo premjeros.
