Vakar „Draugystės“ sanatorijoje Šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ atliko trijų kompozitorių – Ramūno Motiekaičio (Lietuva), Andreaso Trobollowitsch (Austrija) ir Piotro Bednarczyko (Lenkija) specialiai šiam kolektyvui sukurtus kūrinius.
Rezidencijoje kuriantys autoriai ieškojo savito santykio su atlikėjais ir aplinka. P. Bednarczykas pasitelkė performatyvumą ir vizualiką, jungdamas akustinę ir elektroninę muziką, A.Trobollowitsch eksperimentavo su garso tekstūromis, judesiu, vietovės specifika, R.Motiekaitis kūrinyje atsidavė spontaniškai kūrybos tėkmei, žaidimui.
Rugpjūčio 7 d. 18 val. Druskininkų jaunimo užimtumo centre (Veisiejų g. 17) savo kūrinius pristatys kompozitoriai Dominykas Digimas (Lietuva) ir Yiorgis Sakellariou (Graikija / Lietuva).
D.Digimas rezidencijoje tyrinėjo Druskininkams būdingus garsus, iš jų dėliodamas vietiniu kontekstu įkrautą kompoziciją, o Y.Sakellariou dirbo prie naujo kūrinio, interpretuodamas Absoliučios muzikos idėją.
Artėjant renginiui, Dominyką ir Yiorgisą kalbino Viktorija Damerell.
– Ar ilgai vienas kitą pažįstate?
D.D.: Pirmą kartą su Yiorgio kūryba teko susidurti prieš dvejus metus festivalyje „Jauna muzika“, kuriame jis atliko savo kūrinį „Silentium“. Tačiau artimiau susipažinome prieš mažiau nei metus, kai Yiorgis kuriam laikui apsigyveno Lietuvoje.
Organizuodami elektroninių garso praktikų festivalį „Ahead“ jį pakvietėme pasirodyti. Labai apsidžiaugiau po koncerto gavęs dovanų kompaktinę plokštelę „Silentium“, kurioje įrašytas kūrinys, prieš porą metų sukėlęs daug malonių įspūdžių.
O šių metų pavasarį pakviečiau Yiorgį įrašyti Jono Meko tekstą mano kūrinio „as it came into my little attic“ fonogramai, taigi jo balsas visam laikui tapo visiškai neatskiriama šio kūrinio dalimi.
– Yiorgi, ar dažnai tenka bendradarbiauti su kitais Lietuvos menininkais?
Y.S.: Taip, dalyvauju įvairiuose projektuose, festivaliuose, rezidencijose. Bet tuo pačiu norėčiau kad to bendradarbiavimo būtų dar daugiau, esu atviras pasiūlymams.
-Kaip atsidūrei Lietuvoje?
Y.S.: Susidomėjau Lietuva, pirmą kartą išgirdęs sutartines. Buvau pakerėtas ir tai sužadino norą sužinoti apie šį kraštą daugiau.
– Kaip matai šią šalį dabar?
Y.S.: Jau beveik dešimtmetį tyrinėju Lietuvą: jos kultūrą, muziką, žmones, gamtą, kalbą, istoriją, maistą. Yra tiek daug man dar nežinomo, jaučiu, kad dar galima daug atrasti.
Tai nereiškia, kad idealizuoju savo patirtis. Tikiu, jog mačiau tiek teigiamas, tiek neigiamas šalies puses. Visgi, mano pirminis jausmas nepasikeitė – Lietuva man vis dar labai ypatinga vieta.
– O kokie menininkai Jus įkvepia?
Y.S.: Jų yra daugybė, bet norėčiau įvardinti režisierių Andrejų Tarkovskį. Jo filmai ir tekstai mane stipriai įkvepia, ypač jo požiūris į laiko tėkmę bei kūrybos, kaip pasiaukojimo, idėja.
D.D.: Galėčiau paminėti šviežiausia įspūdį – prieš keletą savaičių teko lankytis René Magritte muziejuje, Briuselyje. Šio dailininko skirtingų periodų darbai atrodo tarsi žodis žodin atliepdavo tai, apie ką šiuo metu galvoju – pradedant temomis, simbolių naudojimo būdais bei apskritai vizualia, estetine raiška.
– Dominykai, apie ką šiuo metu daugiausiai galvoji kurdamas?
D.D.: Šiuo metu mane labiausiai domina, kaip mes suvokiame laiko tėkmę: kaip suprantame muzikinį laiką, kuo jis skiriasi nuo patiriamo laiko aplinkos garsų apsuptyje. Pavyzdžiui, kaip koks nors objektas, įvykis ar garsas gali mus nukelti į praeitį, į prisiminimus, kurie stimuliuoja mūsų emocijas, kurios mums padeda arba kaip tik trukdo judėti į priekį. Mane domina, kaip garsu būtų galima valdyti klausytojo patiriamą laiko tėkmę koncerto metu.
O kalbant apie DAR rezidenciją, mano tikslas yra atrasti vieną labai tipišką Druskininkams garsą ir jį ištyrinėti kuo detaliau. Vaikštant po Druskininkų pagrindines gatves bei neišmindžiotus takus aplinkui esančiuose miškuose, po truputį dėliojasi bendras miesto garsovaizdžio įspūdis.
Kadangi mieste dominuoja vandens garsai (atmetus miesto centro šurmulį), pagrindiniu klausymo lauku šioms dviem savaitėms taps vandens ir su juo sąlytį turinčių objektų garsyno tyrimas.
Vanduo šiam miestui labai svarbus, jis jį supa iš visų pusių – Nemunas, Druskonio ežeras ir Vijūnėlės tvenkinys, Ratnyčios upelis, laukiniai ežerai „Mergelių akys“, esantys Druskininkų miške, o be viso to įvairūs mineraliniai šaltiniai. Kiekvienas iš šių vandens telkinių turi savotišką simbolinę prasmę miestui, o taip pat funkcionuoja kaip kurorto lankytojams teikiamų paslaugų įrankis.
Šis garsų archyvavimas man asmeniškai rezonuoja su daugeliu prisiminimų, kuriuos sukelia lankomos vietos, jų garsovaizdis. Tos pačios vietos, prisiminus buvimą jose praeityje, nusispalvina vis kitomis spalvomis. Tie patys objektai, tarsi Rene Magritte paveiksluose „La Memoire“, kiek pakeičia pozicijas. Šį principą, mąstydamas apie būsimas kompozicijas, bandau taikyti ir dirbdamas DAR rezidencijoje.
– O ties kuo rezidencijoje dirbi tu, Yiorgi?
Y.S.: DAR suteikia man galimybę komponuoti muziką, neapsiribojant konkrečiu rezultatu. Ta proga nusprendžiau pradėti naują kūrinį, įkvėptą Absoliučios muzikos idėjos, suformuluotos vokiečių muzikologo Carlo Dahlhauso. Ši idėja, grįsta „Meno-religijos“ sąvoka, instrumentinę muziką laiko tyriausia ir didingiausia, vedančia į estetinę kontempliaciją.
Pamėginau išplėsti Absoliučios muzikos idėją, perkeldamas dėmesį nuo instrumentinės kompozicijos į elektroakustinę. Kūrinys bus grįstas įvairiais lauko įrašais, darytais Vilniuje, Kaune, Elektrėnuose ir Druskininkuose.
Kalbant apskritai, kūryboje mane veda troškimas perkurti realybę, ją naujai įsivaizduoti ir išplėsti, atrasti tai, kas yra už mūsų matymo, materialaus pasaulio suvokimo ribų. Naudoju muziką, kaip įrankį tyrinėdamas asmenines gelmes, peržengdamas mums įprastos tikrovės ribas.
– Ar vienas kito kūryboje randate kažką bendro?
D.D.: Mūsų pagrindiniai raiškos laukai kiek išsiskiria, Yiorgis daugiausia dirba su lauko įrašais, o mano pagrindinis instrumentas yra akustinė kūryba. Tačiau jo garsuose, manau, lengvai įžvelgtume labai „kompozitorišką“ požiūrį į garsinę medžiagą.
Nors jo darbus galėtumėme įterpti į garso meno rėmus, Yiorgio kūryboje rasime labai daug muzikalios raiškos, kurią jis pateikia savomis priemonėmis. Vien tai, kad kalbėdamas apie savo kūrybą jis vartoja tokius muzikinius terminus kaip accelerando, diminuedo, subito ir kt. rodo, kad jis komponuoja aplinkos garsus, tarsi jie būtų akustinių instrumentų ansamblis. Taip pat jo kūriniuose dominuoja ir man nesvetimas atidumas detalėms, mikrogarsui, kuris bendroje jo kūrinių akustinėje visumoje atlieka, manyčiau, esminį vaidmenį.
Y.S.: Pritariu dėl detalių ir subtilių niuansų. Tuo pačiu manau, kad abu galime vadintis „garso tyrinėtojais“. Abu eksperimentuojame su įvairiais garso šaltiniais, nuo lauko įrašų ir akustinių instrumentų, iki varpų ir žmonių balsų. Tai reikalauja iš klausytojų daug atidumo, stipraus susitelkimo ties muzika. Kitaip ji gali pasirodyti paprasta ar net nuobodi. Galiu garantuoti, kad taip anaiptol nėra!
– Ko publika gali tikėtis iš artėjančio jūsų rezidencijos baigiamojo renginio?
Y.S.: Tai bus garso performansas. Publika gali tikėtis panirti į nematomą, paslaptingą pasaulį, pasiekiamą tik per atidų klausymąsi. Šis veiksmas, tikiuosi, pastūmės į holistinę, netgi transformuojančią patirtį.
D.D.: Kiekvieną kartą įdomu stebėti publikos reakcijas per, o ypač po koncerto. Todėl nesinori sukelti lūkesčių, norisi kuo autentiškesnių garsinio veiksmo patirčių. Galėčiau tik paminėti, kad laukia ir labai atpažįstami patyrimai, ir tokie, kurių savo plika ausimi niekada negalėtumėme patirti.
DAR rezidenciją organizuoja Lietuvos kompozitorių sąjunga, remia Lietuvos kultūros taryba, Asociacija LATGA. Partneriai – Druskininkų jaunimo užimtumo centras, „Draugystės sanatorija“.
