Jaunų atlikėjų iš Vilniaus trio – Kristupas Kmitas (būgnai) Grigas Andrulis (klavišiniai) ir Pijus Oras (bosinė gitara) tiesiog užbūrė publiką savo sunkiai į kokius nors rėmus įspraudžiamos muzikinės stilistikos įvairove.
Šis suvaldytas ir įprasmintas muzikinis chaosas kito nuo jautrių virpesių iki pašėlusio ritmo proveržių. Puiki įžanga į meno improvizacijų pasaulį.
Pro laiko patinos sluoksnį
Liepos 18 d. Vaiva Kovieraitė-Trumpė „transfer“ grafikos technologijos seminare demonstravo tikrus stebuklus, kai menas gali gimti tiesiog čia ir dabar, naudojant paprastas priemones, įsigyjamas ūkinių prekių parduotuvėje.
Skiedikliai, grindų lakas, pigmentai ir net sena violetinė kopijavimo juostelė tapo meninės kūrybos priemonėmis, suteikiančiomis galimybę neribotai fantazijai. Nuotraukų kompozicijos, virstančios įstabiais grafikos meno kūriniais, ir visa tai per kelias kūrybos valandas...
Visai kita atmosfera vyravo Boriso Jokubauskio ikonografijos užsiėmimuose. Ikonų tapybos tradicija, gyvavusi vieningoje Bažnyčioje, o vėliau puoselėta krikščioniškuose Rytuose, išgyveno savo „aukso amžių“ ir nuosmukio periodus. Kaip sakralinis objektas ir kaip meno kūrinys ikona atgimė tik po II pasaulinio karo, pirmiausia Europoje, vėliau Amerikoje.
Visas šias ikonografijos peripetijas trumpoje apžvalgoje pristatė dr. Kristina Jurgita Pačkauskienė. Žinoma, mums, įpratusiems prie laiko patina padengtų, papilkėjusių senųjų ikonų atvaizdų, ryškiomis spalvomis spinduliuojančios naujosios gali pasirodyti pernelyg dekoratyvios, netekusios savo „paslapties“, tačiau restauruota sakralioji viduramžių tapyba buvo būtent tokia: ryški, aiški, konkreti. Kaip tik dėl to šis sakralinio meno kūrinys prabyla tiesiogiai, jo vizualinė kalba švari ir koncentruota, neužteršta jokių pašalinių istorinių įtakų.
Virtualus akmuo
Ypatingas Šiluvos meno simpoziumo dalyvis – svečias iš Portugalijos Bruno Gaspar. Jį buvo galima sutikti įvairiose vietose spėriai žingsniuojantį po miestelį, ieškantį erdvės savo kūrybinių sumanymų įgyvendinimui. Bruno – tikras meno piligrimas, klajojantis po platųjį pasaulį ir visur paliekantis meniškus savo buvimo ženklus.
Ironiškas jo autoportretas dabar jau žvelgia ir nuo sienos pagrindinėje Šiluvos gatvių sankryžoje, viena primerkta akimi, tarsi bylojantis – „taip, aš stebiu jus, niekur nuo mano įdėmaus žvilgsnio nepaspruksite...“. Be gatvės meno Bruno dar suspėjo parengti tapybos ir objektų ekspoziciją, kuri kartu su Aistės Juškevičiūtės tapybos darbais eksponuojama Šiluvos piligrimų informacijos centre.
Ant kalvelės šalia informacijos centro jaukiai įsikūrė keturi dideli Evaldo Mikalauskio grafikos darbai. Kosmosas, dangus, akmuo ir kalnas – šios keturios materijos apraiškos atspindi žmogaus egzistencijos transformacijas, nuo didžiojo visatos sprogimo iki pirmųjų žmogaus meniškumo proveržių – piešinių ant sienų olose.
Tiesa, šį kartą ant akmens įamžinti ne pirmykščiai medžiotojai ir dievai, bet mažos kaimo parduotuvėlės (kažkur Lietuvoje) lankytojų portretai. Evaldas keletą mėnesių kruopščiai piešė ir rinko žmonių portretus, vėliau jie sugulė į kompoziciją ant akmens. Šis virtualus akmuo, deja, tikriausiai negyvuos tūkstantmečius...
Šiluvos gimnaziją po plenero tiesiog užtvindė tapybos darbai, paroda surengta dviejuose pastato aukštuose, eksponuojama daugiau kaip 40 darbų. Penki tapytojai iš skirtingų šalių – Oksana Svizhak (UA), Valerija Moskvitina-Dmytriieva (UA), Marina Konovalova (BLR), Daniel Gromacki (PL) ir Valentinas Varnas (LT) – per savaitę išnaršė kiekvieną miestelio gatvelę ir laukus aplinkui, ieškodami vienintelio ypatingo žvilgsnio į Lietuvos šventovę.
Žinoma, dar vienas Švč. Marijos apsireiškimas būtų galėjęs tapti puikiu siužetu tapybos darbams, tačiau, nepaisant visų pastangų, jo užfiksuoti dailininkams taip ir nepavyko... O gal pavyko? Juk apsireiškimo ženklus tikriausiai iki šiol galima įžvelgti kiekvienoje šio miestelio detalėje.
Pranašui žemėje nebūtų ką veikti
Ir pagaliau dar vienas kūrėjas, turintis savitą žvilgsnį į religiją ir tikėjimą. Andrius Kviliūnas savo video darbuose su lengva ironija žvelgia į krikščionybės istorijas, perkeldamas jas į šiuolaikinį pasaulį. Kokia yra šių laikų Marija Magdalietė? Ar dar kažkam kiltų mintis ją užmėtyti akmenimis, juk jos nuodėmė šiais laikais yra tokia įprasta ir visiškai toleruotina...
Vėl pasirodžiusiam Pranašui žemėje tiesiog nebūtų ką veikti – nuodėmės, už kurias jis mirė ant kryžiaus, tapo gyvenimo norma... Skvarbus ir koketuojantis Andriaus Kviliūno žvilgsnis, lėtas, meditacinis vaizdo kitimo tempas tarsi užburia, perkeldamas į absurdišką erdvę, paralelinį pasaulį, ir nejučia imi abejoti, ar tavo sąmonė savo egzistencijai pasirinko pati tinkamiausią iš šių pasaulių, gal vis dėlto reikėtų peršokti į kokį gretutinį, tinkamesnį, kuriame dar egzistuoja stabilios vertybės.
Andriaus siurrealistinius vaizdus garsais papildė grupė ONE TWO Free, šį kartą prie Jūros Elenos Šedytės (vokalas) ir Mėtos Pelegrimaitės (fleita) prisijungė saksofonininkas Kazimieras Jušinskas. Toks vaizdų ir garsų kokteilis sukėlė švelniai psichodelinę ekstazę, ir salėje buvusi Birutė Letukaitė, pakėlusi nuo kėdžių artimiausius žiūrovus, net ėmė kurti naują šokio spektaklį...
Šimtai medinių šiaudelių
Nutilus bienalės šurmuliui, sutrikdžiusiam įprastą Šiluvos ramybę, mietelio pakraštyje liko tik vieniša žemės meno instaliacijos kūrėja Greta Kardišiūtė. Ji toliau kantriai smaigstė į žemę šimtus medinių šiaudelių, kurdama ažūrinį 5x7 m dydžio paveikslą „Paliestas“. Žinoma, menininkė nebūna viena, darbas kuriamas Šiluvos miestelio prieigose ir patraukia kiekvieno pravažiuojančio akį, priversdamas sustoti ir pasidomėti, kas čia vyksta.
Bienalė tęsiasi, rugsėjo mėnesį numatytas labdaringas meno kūrinių aukcionas, vėliau dar kelios parodos Šiluvoje ir kituose miestuose.
Daugiau informacijos www.menopiligrimai.lt ir fb paskyroje. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Raseinių rajono savivaldybė.
