Šį kartą T.Rozyckis pakvietė Nidos poilsiautojus pakeliauti po žmogaus sielos užkaborius su savo mistinio romano „Bestiariumas“ herojumi. Pasak autoriaus, šį 2011-aisiais išleistą kūrinį įkvėpė Viduramžių poeto Dante's Alighieri „Dieviškoji komedija“.
Žiloje senovėje impulsų savo parodai „Liečiant dugną“, trečiadienį atidarytai Virginijos ir Kazimiero Mizgirių menininkų namuose, pasisėmė ir žinomas konceptualistas Nerijus Erminas.
Jis bene pirmą kartą rodo tiek daug mažosios plastikos darbų su gintaru. Ekspozicija apima maždaug 10 kūrybos metų, ją taip pat papildo objektai ir instaliacijos iš paskutiniosios Nerijaus parodos „Mąstantis vandenynas“.
Prisiminė seną meilę
„Liečiant dugną“ kviečia lankytojus į perpus padalytą – apačioje juodą, viršuje baltą – erdvę. „Žemiau skirties linijos yra tai, ką akis ne visada pastebi. Viduramžiais ta anapusybė buvo siejama su povandeniniu pasauliu, atrodė nepažįstama, pomirtinė vieta, kurioje gyvena pabaisos“, – aiškino parodos autorius.
Gintarus N.Erminas čia eksponuoja ant statybinių atliekų, buityje naudojamų medžiagų, kurias taip pat nudažė juodai, paversdamas dugnu. „Tai aliuzija į euroremontą“, – tarstelėjo kūrėjas.
Tačiau jis anaiptol neprimeta savo interpretacijų žiūrovams, nes ir pats kurdamas nebūtinai įkūnija labai konkrečias idėjas.
„N.Erminas transformuoja kasdienio gyvenimo detales ir situacijas į keistus, siurrealius pasakojimus. Jis ne tik stebi mūsų kasdienybės ritualus, bet ir atsispiria nuo religinio, socialinio, kažkiek ir politinio konteksto, pasiremia asmenine ir kolektyvinėmis patirtimis“, – kalbėjo parodos atidaryme Kristina Mizgirytė, dažnai pristatanti šį menininką savo vadovaujamoje sostinės galerijoje (AV17).
Jie abu apkeliavo jau nemažai Europos, Nerijus taip pat pristatė savo skulptūrinius objektus Kinijoje, JAV.
Nuo žvėrelių prie objektų
Konceptualusis menas N.Erminą sudomino dar studijuojant tuometėje Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje. Įdomu, kad menininkas tada pirmą kartą prisilietė ir prie gintaro – uždarbiaudamas drožė gintarinius žvėrelius.
Būtent Mizgiriai jį, jau Vilniaus dailės akademijos studentą, paakino naudoti gintarą meno kūrybai, išryškinti natūralias jo savybes ir formas.
„Prieš 30 metų atidarę savo pirmąją gintaro galeriją žinojome, kad skatinsime menininkus jaukintis, pamilti gintarą ir kelti jį į menines aukštumas. Tokio talentingo žmogaus kaip N.Erminas darbai – didžiulė sėkmė visiems, nes įkvepia pasaulį rimtai žiūrėti į gintarą“, – sakė Virginija Mizgirienė.
Ji su vyru jau daugiau kaip 20 metų globoja menininkus Nidoje, bendradarbiauja su Th.Manno festivaliu. Šeimos įkurtuose Menininkų namuose parodas yra surengę juvelyrai, fotografai, tapytojai, gintaro ir kitokie menininkai iš Islandijos, Italijos, Suomijos, Vokietijos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos.
Koncerte – serija debiutų
Įdomiai pratęsta ir festivalio muzikinė programa. Trečiadienio koncerte artistams teko ne tik groti, bet ir kalbėti, vaidinti, mat žaismingoje Luciano Berio „Opus Number Zoo“ ir Onutės Narbutaitės trapioje meditacijoje „Labirintas“ dialogą audė pučiamieji ir žmogaus balsas.
Šį nelengvą išbandymą puikiai įveikė šventės debiutantai – Kristupo medinių pučiamųjų kvintetas ir sopranas Gunta Gelgotė su fleitininku Giedriumi Gelgotu.
Dar vienas debiutantas kompozitorius Teisutis Makačinas papildė festivalio inicijuotų kūrinių fondą. Jau 20 metų gyvuoja šventės tradicija užsakyti kompozitoriams kūrinių premjeras. T.Makačino siuita „Rudens motyvai“ pučiamųjų kvintetui tapo 21-ąja.
Beje, šiemet 80-metį minintis kompozitorius pirmą kartą kūrė tokio žanro opusą. Jis perteikė ilgesingą tarpukario saloninės pramoginės muzikos nuotaiką. „Neabejoju, kad toks intonacinis pasaulis skambėjo ir Thomo Manno aplinkoje“, – tvirtino autorius.
Kino vakaras sugrąžino prie festivalyje gvildenamos tėvynės temos. Netikėtų siužeto vingių kupinas Edgaro Reitzo filmas „Kita tėvynė – ilgesio kronika“ tarsi paragino publiką ieškoti tėvynės savyje, bet ne už jūrų marių, nes likimas dažnai išsklaido idiliškas svajones kaip miražą.
