Paskutinį liepos šeštadienį Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje menininkas įgarsins Rusijos nebyliojo kino šedevrą – Jevgenijaus Bauerio „Mirštančią gulbę“ (1917).
Kanų laureatas, peržengiantis liutnios galimybių ribas
Jozefas van Wissemas ryški ir savita asmenybė. Jo kūrybos užmojis labiausiai nuskambėjo Jimo Jarmusho filmo „Išgyvena tik mylintys“ (Only lovers left alive, 2013) garso takelyje, kuris tapo laureatu Kanuose. Menininko scenos partneriais yra buvę ne tik Jarmushas, su kuriuo tik ką išleistas jau ketvirtas bendras albumas, gitaristas Gary Lucas ar industrinės muzikos pionierius Maurizio Bianchi, bet ir maištingasis dailininkas Caravaggio. Tiesa, netiesiogiai – šio iškilaus kūrėjo potėpiai paveiksle „Liutnininkas“ (1596) Peterburgo „Ermitaže“ suskambėjo Jozefo van Wissemo liutnios stygomis.
Nors liutnia yra vienas seniausių styginių instrumentų, kartais vadinamas renesanso karaliene, šiandien jis dažniausiai vertinamas kaip istorinė relikvija. Būsimas festivalio svečias iš Olandijos šį stereotipą sėkmingai griauna. Bene 40 metų trunkanti bičiulystė su šiuo instrumentu muzikantui leido puikiai įvaldyti ne tik klasikinį liutnios repertuarą, bet ir subtiliai jos akustikai suteikti pankiškos prieblandos ar svaiginančio minimalizmo. Liutnininko pasirodymai rengiami ne tik koncertinėse salėse ar galerijose, bet ir bažnyčiose, oro uostuose ar net stambiausiuose Europos roko festivaliuose. Nors pats menininkas teigia, kad tikrieji muzikos namai yra privačioje aplinkoje.
Bažnyčioje – ne šiaip sau
Jozefo van Wissemo kūryba hipnotizuojanti ir kontempliatyvi. Kompozitorius atsisako garso efektų, vietoje jų renkasi meistriškumo reikalaujančią klasikinę atlikimo techniką. Kūrinių kompozicijos – be siužetinių lūžių, tarsi banguojančios, be pradžios ir pabaigos. Jas menininkas konstruoja tiek iš klasikinio repertuaro, tiek iš savos kūrybos elementų, juos lipdo savitai, dažnai pasitelkdamas palindromo metodą. Nuolatinis jų atsikartojimas klausytojo sąmonėje sluoksniuojasi ir ima jungtis į netikėtus atspalvius. „Ne nugramzdinti klausytoją į tranzo būseną yra mano kūrybos tikslas, o leisti jam patirti klausymosi malonumą“, – teigia menininkas.
Tiek menininko kūrybinis kraštovaizdis, tiek jo įvaizdis yra prisodrintas krikščioniškų simbolių bei evangelinių ištarmių, tačiau jos eksploatuojamos itin asmeniškai ir vizionieriškai. Žmogaus aklumas amžinybės akivaizdoje ir jame slypintis genijus balansuoja tarp erezijos ir šventumo, tarp meilės ir mirties. Kūrinių pavadinimai, primenantys antikinių ar viduramžių antkapių įrašus, bei atlikėjo sugestyvi laikysena koncertus paverčia mažu ritualu, kurį klausytojai Nidoje galės patirti gyvai.
Liutnios ambicija prakalbinti meilės ir mirties akistatą
Festivalyje kompozitoriaus scenos partneriu taps Rusijos nebyliojo kino kūrėjas Jevgenijus Baueris ir jo sukurtas šedevras „Mirštanti gulbė“. Šis, kiek nepelnytai užmirštas, kino režisierius ženkliai prisidėjo ne tik prie Rusijos kinematografo evoliucijos – jo pradėti taikyti šviesos efektai, neįprasti kameros rakursai ar meistriškos mizanscenos brandino viso pasaulio kino kalbą.
Filme „Mirštanti gulbė“ režisierius plėtoja grožio ir mirties, apsėdimo ir meilės temas. Nebylios balerinos Gizelės ir mirties grožį adoruojančio grafo Glinskio susitikimas žiūrovui leidžia prisiliesti prie žmoguje esančio trapumo ir destruktyvumo priešpriešos. Glinskio liguistas noras nutapyti mirties žavesį neišvengiamai virsta pačia mirtimi, o Gizelė, kurią įkūnijo garsi to meto primabalerina Vera Karalli, atrodo bejėgė tarsi meilės metafora. Ar meilė tikrai pasmerkta būti nebylia? Ar blogio rankos tikrai pajėgios sugriebti meilės žavesį? Ar Jozefo van Wisemo liutnios stygos atlieps Jevgenijaus Bauerio išskleistą meilės ir mirties akistatą? Atsakymų į šiuos ir daugelį kitų klausimų kviečiame paieškoti festivalyje „Suspaustas laikas“.
„Suspaustas Laikas“ – nuo 2016 m. kasmet organizuojamas nemokamas kinematografijos ir alternatyvaus meno festivalis, skirtas apžvelgti nepriklausomo meno formų evoliuciją, šių dienų tendencijas ir ateities perspektyvas. Liepos 24–28 d. festivalis grįžta į Nidą. Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras ir Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“.
