Lietuvoje filmuotų juostų „Karas ir taika“, „Nacių iškilimas“, „Jekaterina Didžioji“, „Černobylis“ titruose yra ir J.Špoko pavardė.
Jį samdo garsiausios pasaulio kompanijos, tokios kaip BBC, HBO, „National Geographic“.
J.Špoko bendrovė „Baltic Locations“ ieško filmų ir serialų kūrėjams reikalingų vietų ir jas pritaiko pagal kūrybinės grupės sumanymą.
– Ar tai, kad 1986-ųjų balandžio 26-ąją, kai sprogo Černobylio atominės elektrinės ketvirtasis reaktorius, jūs dar nebuvote gimęs, padėjo kuriant filmą?
– Gal ir padėjo. „Černobylis“ – išgalvota istorija, paremta faktais.
Aš negyvenau sovietmečiu, bet gana daug apie jį žinau. Todėl galėjau patarti Vakarų kūrėjams, apie tai neturėjusiems jokio supratimo.
Iš kitos pusės, nebuvau kategoriškas – neteigiau, kad viskas turi būti tik taip, o ne kitaip.
Manau, stereotipai netrukdė kūrybinei laisvei.
– Daug kam krito į akis avarijos priežastis tyrusio akademiko Valerijaus Legasovo (jį įkūnijo aktorius Jaredas Harrisas) butas ir baisios jo virtuvės plytelės. Tai buvo jūsų pasirinkimas?
– Kai Kaune kūrėme V.Legasovo butą, buvo pastabų, kad sovietinis akademikas nebūtų taip gyvenęs, bet šį butą reikia suvokti kaip kūrybos laisvės išraišką.
Tikrasis V.Legasovas gyveno ne bute, o name Maskvos užmiestyje ir turėjo šeimą. Režisierius ir scenaristas sąmoningai nenorėjo įtraukti į scenarijų šeimos, nes tuomet personažas jau būtų buvęs kitoks.
– Kas skatina žmones užleisti savo butą filmavimui?
– Daugeliui paprasčiausiai įdomu. Kitiems – smagu, kad pasirinko jų būstą. Dažniausiai užmokestis būna simbolinis, tačiau kartais vienos dienos filmavimas padengia viso mėnesio komunalinius mokesčius.
– O kiek buvo sumokėta Vilniaus miestui už tai, kad jo gatvėse buvo filmuojamas „Černobylis“?
– Už leidimą filmuoti vaidybinę juostą Vilniaus gatvėse mokesčio nėra.
Moka tik reklamų kūrėjai. Taip miestas skatina filmų kūrėjus.
Juk, pavyzdžiui, „Černobylis“ Vilniui paliko keletą milijonų eurų.
O Kaunas yra vienas iš nedaugelio pasaulio miestų (kauniečiai sako, kad vienintelis), kur filmų kūrėjai gali nemokamai statyti automobilius.
– Ar jūs esate žmogus, galintis uždaryti eismą visame Vilnius senamiestyje?
– Taip, bet tik jei leidžia miesto savivaldybė.
– Kiek kartų jau pasisekė tai padaryti?
– Tokių didelių projektų, kad reikėtų uždaryti labai dideles teritorijas, būna kartą ar du per metus. Smulkesnių – apie dvidešimt. Pastarąjį kartą Senamiestis buvo uždarytas pernai, kai HBO ir „Sky“ užsakymu Vilniuje buvo filmuojamas keturių dalių filmas „Jekaterina Didžioji“. Filmavome per Vėlines ir Visus Šventuosius, kai miestas buvo ištuštėjęs.
– Ar Vilniaus savivaldybė lengvai sutinka uždaryti gatves?
– Vilniaus miestas oficialiai yra draugiškas filmuotojams. Savivaldybė net įkūrė specialią įstaigą, tarpininkaujančią tarp miesto ir filmuotojų, – Vilniaus kino biurą.
– Ar kur nors buvo draudžiama filmuoti?
– Tokių objektų daug. Pavyzdžiui, Ignalinos atominėje elektrinėje iš viso negalima nei filmuoti, nei fotografuoti. Kitos elektrinės irgi saugomos.
Yra objektų, kurių filmuoti negalima tik iš vidaus. Pavyzdžiui, kartais tenka filmuoti policijos pastatus, nes įėjimas į juos yra viešas.
Tai, kas tikrai slapta, užtverta aukštomis tvoromis.
– Ar filmuojant „Černobylį“ reikėjo leidimo sovietinei simbolikai filmavimo aikštelėje?
– Černobylis sprogo tuomet, kai sovietinės simbolikos nebebūdavo tiek daug.
Bet tam, kad kareivis su sovietine uniforma vaikščiotų miesto gatvėmis, reikėjo gauti savivaldybės leidimą.
– JAV norint filmuoti reikia atsiklausti vietos gyventojų. O kaip reagavo Fabijoniškių gyventojai sužinoję, kad jų rajonas taps Pripete?
– Fabijoniškių gyventojams buvo nemalonu nuo minties, kad jų rajoną rodys kaip miestą prie Černobylio elektrinės – jis asocijuosis su apleista, nuniokota vieta.
„Žmonės nori pamiršti sovietmetį, o jūs filmuojate“, – sakė jie.
Todėl per susitikimą su Fabijoniškių bendruomene pristatėme filmą, pranešėme, kuriose vietose norime filmuoti, ką tos vietos vaizduos.
Paaiškinome, jog Fabijoniškes išsirinkome dėl to, kad jose mažai medžių, nes Pripetėje medžiai dar nebuvo užaugę. Be to, Fabijoniškės yra labai kinematografiškas rajonas. Ir žmonės suprato.
Fabijoniškių gyventojai greitai pradėjo bendradarbiauti.
Pavyzdžiui, skambindavo žmogus ir sakydavo: „Man reikia nuvežti motiną į ligoninę.“ Ir mes žinodavome, kad po 5 minučių reikės praleisti automobilį, vežantį seną žmogų.
Tame Fabijoniškių kieme, kuriame filmavome daugiausia, įrengėme naują žaidimų aikštelę, sutvarkėme asfaltą automobilių aikštelėje, kurią dėl filmavimo buvome uždarę ilgiausiai.
– Ar esate nukirtęs medį, kuris trukdė filmuojant? Ar kada teko perdažyti paveldo įstaigų saugomo namo sieną?
– Esu nukirtęs ne vieną medį, bet tik su leidimu. Kartais užtenka sklypo šeimininko leidimo – kai reikia iškirsti krūmus, krūmokšnius arba parazitinius augalus.
Ne kartą perdažėme ir namų sienas, bet tik todėl, kad Senamiestyje labai daug grafičių.
Kai nudažome sieną, pastatome apsaugininką, kad saugotų nuo kitų grafitininkų. Dažyti galime tik ta spalva, kurią nurodo savivaldybė.
Jei reikia kitokios spalvos sienos, kuriame butaforiją.
– Kokiuose filmuose atsisakytumėte dirbti?
– Yra filmų, kurių kūrėjams mes iš anksto pasakome: „To filmuoti Lietuvoje mes negalime.“
Tarkime, bažnyčioje vyksta veiksmas, nesuderinamas su Bažnyčios pozicija. Be Bažnyčios pritarimo maldos namuose filmuoti negalima.
Mūsų šalyje buvo kuriamas filmas „Popiežius prieš Hitlerį“ (2016 m. JAV ir Lietuvo atkuriamosios dokumentikos filmas. – Red.).
Tai labai įdomi istorija. Popiežius Pijus XII buvo kritikuojamas, kad Antrojo pasaulinio karo metais nepasmerkė fašizmo, o vėliau buvo rasta jo laiškų, iš kurių paaiškėjo, jog jis bandęs pašalinti Adolfą Hitlerį.
Filmavome Katedros aikštėje, kuri atstojo Vatikaną.
Joje buvo pilna nacių uniformomis vilkinčių statistų. Žmonės stebėjosi, kodėl Katedros aikštėje naciai.
Ką mes siekėme tuo filmu parodyti? Daug katalikų buvo Pijų XII nurašę, o filmas atskleidė tiesą.
Prieš kelis mėnesius BBC užsakymu Vilniuje filmavome serialą „Nacių iškilimas“, kuriame analizuojama, kaip galėjo ateiti į valdžią naciai.
– Ar filmavimo aikštelių vadybininkas dažnai turi galimybę pademonstruoti humoro jausmą? Tokį, kaip 2015 metais kurtame BBC filme „Karas ir taika“, kuriame Gedimino bokštas virto Austrijos tvirtove?
– Mums, lietuviams, Gedimino pilis – lengvai atpažįstamas simbolis, bet ar tai reiškia, kad negalima nieko su juo daryti?
„Karą ir taiką“ matė pusė Europos. Daugelis tų žiūrovų kitu atveju Gedimino pilies bokšto nepamatytų. Nemanau, kad filmavimas šalia Gedimino pilies kertasi su profesine etika.
Daug svarbiau, ar pagarbiai filmuojama, ar suderinta su atitinkamomis institucijomis, ar tos institucijos gauna visą reikiamą informaciją, apie ką bus filmas. Ar mes parodome taip, kaip sutarta?
Jei manome, kad Gedimino pilis yra gražus objektas, kuris vertas būti Levo Tostojaus kūrinio ekranizacijoje, pateikiame paraišką atitinkamoms institucijoms.
Be jų leidimo filmuoti negalime, bet galime pasistengti įtikinti, kad tai verta. Jei sakytume, kad kursime gražų filmą, ir mus įsileidus vaizduotume ką nors blogo, tai keistų situaciją.
Filmuoti ant Gedimino kalno – jokia šventvagystė. Jei būtų nuleista Lietuvos vėliava ir iškelta kita, tada jau iškiltų klausimas, ką mes manome apie Lietuvos vertybes.
Beje, filmo režisierius klausė, ar galima nuimti vėliavą nuo Gedimino pilies, bet pagal įstatymus vėliava nuleidžiama tik kartą per metus – Lietuvos vėliavos dieną, sausio 1-ąją. Todėl ji nebuvo nuimta.
Yra dalykų, kuriuos reikia gerbti.
