Lietuvos kino teatruose jau rodomas biografinius motyvus ir ironišką išmonę susiejantis režisieriaus P.Almodovaro filmas „Skausmas ir šlovė“, viena geriausių šių metų Kanų kino festivalio juostų, pelniusių prizą už pagrindinį vyro vaidmenį aktoriui A.Banderasui, ir, kaip teigia kino apžvalgininkai, vienas įtaigiausių paties P.Almodovaro kūrinių.
Šiame filme režisierius atsigręžė į praeitį. Juostos pagrindas – ta pati fabula kaip ir Federico Fellini filmo „8 1/5“: senstantį režisierių – autoriaus alter ego – kamuoja kūrybinė krizė ir dvasinę harmoniją jis randa vaikystės prisiminimuose. Tačiau kitaip nei F.Fellini, ispanų provokatorius sukūrė kur kas asmeniškesnę istoriją, kuri sužavi pribloškiamu atvirumu ir nuoširdumu.
„Skausmas ir šlovė“ tapo trečiąja atsitiktinai P.Almodovaro sukurtos trilogijos dalimi. Pirmosios dvi – 1987-ųjų „Geismo įstatymas“ ir 2004-ųjų „Blogas auklėjimas“. Visų trijų filmų pagrindiniai herojai - režisieriai vyrai, balansuojantys ant tikrovės, istorijos ir fikcijos ribos, kurstančios juos analizuoti skausmo ir šlovės prigimtį.
– Jūsų filmo pavadinimas „Skausmas ir šlovė“ – beveik išsamus kino režisieriaus gyvenimo apibūdinimas, ar ne? – žurnalistai klausė P.Almodovaro.
– Sakyčiau, kad taip galima apibūdinti bet kurio žmogaus gyvenimą. Sakydamas „šlovė“, turiu galvoje asmeninę sėkmę, galimybę gyventi taip, kaip norisi.
Žinoma, žmonės dažniau šlovę sieja su didžiais dailininkais ar režisieriais, tačiau aš turėjau galvoje bendresnę sąvoką ir tai, kas gyvenime visada su ja susiję: skausmą, vienatvę ir laisvę.
– O skausmas... Kas jums suteikė didžiausią skausmą?
– Kaip ir filmo herojus režisierius Salvadoras, kurį vaidina A.Banderasas, aš kenčiu nuo stiprių nugaros skausmų. Man teko netgi ištverti operaciją. O juk visas mūsų kūnas remiasi nugara, priklauso nuo jos sveikumo. Todėl operacija buvo labai sunki, o reabilitacija po jos – kankinamai ilga.
– O jei kalbėtume apie emocinį arba psichologinį skausmą?
– Jei apie skausmą kalbėtume kitu lygiu, labiausiai kentėjau, kai buvau priverstas nutraukti santykius su žmogumi, kurį vis dar labai mylėjau. Jeigu toliau myli žmogų, kad ir ką tau sakytų protas, tai neįmanoma situacija – skirtis su juo atrodo priešinga prigimčiai. Kaip amputuoti dalį kūno, pavyzdžiui, ranką.
– Kodėl pasirinkote būtent A.Banderasą savo alter ego vaidmenui „Skausme ir šlovėje“?
– Pirmiausia aktorius turėjo būti gražesnis už mane. (Šypsosi.) Bet Antonio, žinoma, turi ir daug kitų savybių, darančių ji tikru artistu. Be to, jo amžius tinkamas šiam vaidmeniui.
Antra, jam gerai pažįstamas skausmas, apie kurį didele dalimi pasakoja filmas: jie turėjo širdies problemų, ištvėrė tris operacijas. Aš jam pasakiau: „Antonio, nors tu iš prigimties trykšti gyvenimo džiaugsmu, tavo veide vis dar matyti išgyvento skausmo pėdsakų.“ Tai buvo labai naudinga personažui.
Ne mažiau svarbu, kad A.Banderasas buvo iš esmės viso mano brandaus gyvenimo liudytojas ir dalyvavo kai kuriuose įvykiuose, kuriuos primenu šiame filme.
– Pats A.Banderasas sakė, kad, nors draugaujate daug metų, apie jūsų asmeninį gyvenimą nieko nežinojo ir daug kas jam tapo atradimu, kai kartu ėmėtės šio filmo.
– Taip, aš visada stengiausi slėpti savo asmeninį gyvenimą net nuo artimų draugų. Tiesą sakant, niekada nemaniau, kad imsiu ir sukursiu filmą apie save. Kai pradėjau rašyti scenarijų, iškart susidūriau su vidiniu pasipriešinimu – aš juk nesirengiau taip apnuoginti savo gyvenimo prieš kamerą.
Tačiau ilgainiui ėmiau suvokti: turiu medžiagą, tokią turtingą, keliančią tokią aistrą, kad procesas mane įtraukė. O kai tai suvokiau, į popieriuje išdėstytą mano gyvenimą ėmė skverbtis ir išmonė.
Apskritai rašant tarp tavęs ir teksto automatiškai atsiranda distancija. Rašiau apie save, tačiau pojūčio, kad tarsi rašau apie save, nebuvo. Suprantate? Kai pradėjome filmuoti, ta distancija dar labiau išryškėjo – ji buvo natūrali, organiška ir būtina: Antonio net ir mano požiūriu vaidino ne mane.
– Vienatvė – tarsi atskiras filmo personažas...
– Taip.
– Ar jūs išties jaučiatės toks vienišas?
– Turiu pripažinti, kad pastaraisiais metais ėmiau gyvenu vis labiau izoliavęsis ir susvetimėjęs. Tiek, kad dabar net specialiai stengiuosi sugrįžti į viešą gyvenimą. Tai dar vienas to skausmo, apie kurį pasakoju savo filme, elementas.
Tu sėdi namuose, neskambini draugams, nevaikštai į svečius ir tam tikru momentu žmonės patys pradeda rečiau tave kur nors kviesti. Tu užsidarai ir lieki vienas. Ir dar vienatvė – beveik nuolatinis kinematografininko palydovas: scenarijaus rašymas – labai vienišas procesas. Aš su tuo jau labai seniai susitaikiau, gyvenu vienas ir nelabai dėl to kankinuosi.
Kita vertus, man labai įdomu, kas vyksta mano šalyje, koks jos socialinis gyvenimas, ir man labai trūksta bendravimo su kitais žmonėmis.
– Kodėl jūs atitolote nuo žmonių?
– Pirmiausia dėl sveikatos problemų. Nugaros skausmai perėjo į galvos skausmus – stiprius, baisius, migreną. Tokios būsenos sunku būti viešumoje: stipresni garsai, pernelyg ryški šviesa sukelia diskomfortą.
Aš bandau socializuotis, net nepaisydamas skausmų. Pavyzdžiui, stengiuosi bent kartą per savaitę išsirengti į teatrą arba kiną, nors ir atrodau kaip pižonas – nuo ryškios šviesos skauda akis ir tenka užsidėti tamsius akinius. Liūdna ironija – juk man, kaip režisieriui, labai svarbi šviesa.
– „Skausmas ir šlovė“ – dar ir labai pažeidžiamas filmas. Jūs kalbate apie seksualumą, kurį jautėte būdamas devynerių metų, apie savo senėjimą, apie jus persekiojančius praeities vaiduoklius.
– Taip. Pradėdamas rašyti scenarijų jaučiausi toks pat pažeidžiamas kaip pagrindinis herojus, nors mano sveikata buvo kiek geresnė nei jo.
Imtis tų temų, žinoma, buvo neramu, jaudinama ir netgi šiek tiek gėda. Aš ir kasdieniame gyvenime retai išdrįstu apie tai kalbėti, taigi rašyti apie savo pažeidžiamumą, trapumą buvo nelengva. Bet būtina – antraip personažas nebūtų atskleistas.
Kita vertus, tos temos mane visada lydi, jas galima atsekti visoje mano kūryboje, tik ne taip atvirai pateiktas.
