Žymiausias Lietuvos fotografijos mokyklos atstovas A.Sutkus – pasaulyje pripažintas ir daugybę prestižinių apdovanojimų pelnęs menininkas, kurio albumus leidžia garsiausios Europos leidyklos, o jo parodos kelia vis didesnį žiūrovų susidomėjimą. Praėjusių metų pabaigoje Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje surengtą jo retrospektyvą „Kosmos“ aplankė daugiau nei 32 tūkst. žmonių.
Šiandien 17 valandą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaroma nedidelė jubiliejinė A.Sutkaus paroda „Vilniaus (re)kolekcija“, kurioje – nemažai dar niekur nerodytų archyvinių fotografijų. Kitą savaitę jubiliatą pagerbs jo gimtoji Kauno apskritis – bus atidarytos parodos Raudondvaryje ir Kauno M.Žilinsko galerijoje.
A.Sutkui buvo tik trisdešimt metų, kai jis su bendraminčiais Vilniuje įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją, kuri vėliau išaugo į Fotomenininkų sąjungą. Tai buvo vienintelė tokio pobūdžio organizacija visoje Sovietų Sąjungoje. Kiek laiko, užsispyrimo ir diplomatijos tam prireikė gūdžiu sovietmečiu, dabar net sunku įsivaizduoti.
Šiemet Lietuvos fotomenininkų sąjunga planavo švęsti savo 50-metį, tačiau sužinojo, kad su visu savo pusės amžiaus meniniu ir moraliniu kapitalu ji jau šią vasarą gali atsidurti gatvėje.
Tiesiai šviesiai parašė – nešdinkitės
Neseniai paaiškėjo, kad Fotomenininkų sąjungos patalpas sostinės Gedimino prospekte, kur jau daugelį metų veikia Prospekto galerija, Lietuvos valstybės įmonė Turto bankas ketina parduoti aukcione.
„Aš esu Fotomenininkų sąjungos garbės pirmininkas. 20 metų ji sugebėjo aktyviai veikti dar prie sovietų, o aš jai vadovavau net 22 metus. Aš į Turto banko sprendimą parduoti daugelį metų sąjungai nuomotas patalpas aukcione žiūriu kaip į provokaciją valdančiajai daugumai. Juk viešai kalbama, kad kultūra – prioritetas, o Turto banko skyriaus viršininkas tiesiai šviesiai parašo – nešdinkitės“, – nuoskaudos neslėpė A.Sutkus.
Jis iki šiol niekaip negali patikėti, kad vietoj valstybės vadovų sveikinimų Lietuvos fotomenininkų sąjungos 50 metų jubiliejaus proga – spyris lauk.
„Tikėjausi, kad kas nors valstybės vadovų pasikvies sąjungos kūrėjus, tuos amžininkus, kurie dar gyvi, išgerti kavos, pasišnekėti. Skirs kokį pusvalandį. O vietoj to – nešdinkitės. Ką ankstesni šalies vadovai padėjo sukurti, tai dabar vienu mostu norima sunaikinti. Vis dar manau, kad tai – tik klaida, kurią galima ištaisyti“, – svarstė A.Sutkus, kurio darbo stalas šiuo metu nuklotas ne nuotraukomis, o įvairiais raštais – Prezidentui, Seimui, Vyriausybei.
Fotografo mintys grįžta į praeitį, kai ir Fotomenininkų sąjungos, ir visos Lietuvos fotografijos mokyklos tikslas buvo lietuvybės teigimas, tradicijų išlaikymas, nors viešai to ir nebuvo galima sakyti. Atgavus nepriklausomybę Fotomenininkų sąjunga grąžino Bažnyčiai savo patalpas Universiteto gatvės Alumnate ir už tai gavo leidimą įsikurti apleistuose sandėliuose ir Daržovių parduotuvės patalpose Gedimino prospekte.
Pasak A.Sutkaus, sąjungai anuomet padėjo ir prezidentas Valdas Adamkus, kuris ir dabar – fotomenininkų pusėje. Kaip ir kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Vilniaus meras Remigijus Šimašius prieš rinkimus taip pat žadėjo paremti fotomenininkų sumanymus, bet kol kas jo pozicija neaiški.
Politikai neįžvelgia naudos
„Kiekvienas politikas, kiekviena valdžia turėtų suprasti, kad naudodamiesi fotografais, kurie užfiksuoja Lietuvos gyvenimo akimirkas ir parodo kitiems, jie labai daug išlošia visame pasaulyje. Nereikėtų užmiršti, kad fotografija pristato Lietuvą ir mūsų svečiams, turistams. Kartu tai ir istorinis, ekonominis, politinis valstybės dokumentas“, – skaudžią situaciją pakomentavo kitas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas Romualdas Požerskis.
Jam kol kas taip pat sunku patikėti tuo, kad sava valdžia kėsinasi atimti iš Lietuvos fotografų bendruomenės namus, kuriuose veikia už rėmėjų pinigus sutvarkyta Prospekto galerijos parodų salė, biblioteka ir archyvas. Atimti ir parduoti, nesusimąsčius apie kultūrinius nuostolius, trumparegiškai džiaugiantis tik šios dienos nauda.
„Juk valstybės mastu už galerijos pardavimą bus gauti tikrai nedideli pinigai. Tai liudija labai trumparegišką valdininkų mąstymą, nepolitinį ir nevalstybinį. Juk mūsų organizacijos, jos narių, kurie kasdien fiksuoja Lietuvą, kūryba valstybės mastu atsipirks daug solidžiau“, – įsitikinęs fotografas.
Pasak jo, Kauno senamiestyje įsikūrusi Fotografijos galerija tapo viso rajono traukos centru. Vilniuje Prospekto galerija taip pat labai svarbi visam Gedimino prospektui ir ypač niūrokai jo atkarpai nuo Lukiškių aikštės iki Seimo.
R.Požerskis pasakojo, kad buvo planų padidinti Prospekto galerijos ekspozicijų plotą, sutvarkyti biblioteką. „Jau buvo galvojama, kur tam gauti lėšų, bet dabar, sužinojus, kad liepia išsikraustyti – visai nusileidžia rankos“, – apgailestavo menininkas.
„Kai Lietuva pirmininkavo Europos sąjungai, tai Fotomenininkų sąjunga per 6 mėnesius surengė net 28 parodas skirtingose šalyse. Tada ji buvo reikalinga kaip įrankis, nes turi ir įspūdingą archyvą, ir kompetetingus žmones, gali sutelkti puikius menininkus ir kuratorius. Ir štai po šešerių metų sąjunga – jau niekam nereikalinga institucija, kurią po 50 metų veiklos galima paprasčiausiai išvaikyti, išmesti į gatvę“, – stebėjosi Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas, fotografas Gintaras Česonis.
Vertingos patalpos, o ne fotografijos?
„Akivaizdu, kad šis patalpų klausimas turi būti išspręstas iš esmės, kad pratęsus sutartį keliems metams vėl nesikartotų ta pati situacija. Juk šios patalpos sąjungai buvo suteiktos su viltimi, kad jei veikla ir investicijos šioje vietoje bus naudingos sostinei ir valstybei, tai galima bus sudaryti sutartį daug ilgesniam laikui“, – sakė sąjungos pirmininkas.
Sąjungos sukauptas 30 tūkst. fotografijų archyvas – tai ir valstybės turtas. Tai vaizdinė Lietuvos atmintis, vienas turtingiausių XX a. 6-8 dešimtmečių fotografijos lobynų Lietuvoje. Ir jis įgauna vis didesnę vertę. Todėl keista, kad valstybė planuoja išmesti visa tai į gatvę.
„Tai tiesiog netelpa galvoje, todėl norisi manyti, kad tas sprendimas parduoti Prospekto galerijos patalpas aukcione yra tiesiog klaida – nepaskaičiuoti galimi nuostoliai, neapgalvotos pasekmės“, – vylėsi G.Česonis.
Tikrai nesinori manyti, kad sava valstybė gali taip ciniškai pasinaudoti kultūros institucija – palaukti, kol ji padidins valstybės turto kainą, kad galima būtų jį pelningiau parduoti.
„Buvę apleisti sandėliai dabar virto prestižine ekspozicine erdve, kurioje galima net ir deimantų parduotuvę atidaryti. Tačiau ar tai yra moralu, kai kultūros įstaiga naudojama tik kaip įrankis nekilnojamo turto vertei pakelti?“, – stebėjosi pirmininkas.
Per du dešimtmečius į Prospekto galerijos patalpas Fotomenininkų sąjunga investavo daugiau nei 220 tūkst. eurų. Ir tai buvo ne valstybės biudžeto lėšos.
Juodojo humoro mėgėjai galėtų pajuokauti, kad užsienio kolekcininkams ar muziejams pardavusi sukauptą fotografijų archyvą Fotomenininkų sąjunga už tuos pinigus galėtų nusipirkti patalpas. Tačiau akivaizdu, kad šis archyvas yra visų mūsų identiteto dalis, sukaupta patirtis ir tikrai didelė vertybė ne vien pinigine prasme.
Vietoj kultūros – greitas maistas
Visi kalbinti menininkai sielojosi ir dėl to, kad valdininkai net nepasivargino pasižiūrėti, kas vyksta tose aukcionui numatytose patalpose. Pasak jų, iškrausčius galeriją būtų pažeisti ir šio miesto rajono bendruomenės interesai, tai pakenktų ir Vilniaus prestižui.
Juk reikėtų rūpintis, kad ši centrinės miesto gatvės dalis būtų gyva ne vien tuo metu, kai dirba Seimas ir ministerijos. Gyvenimas čia turi vykti ir vakarais, ir savaitgaliais. Ir ne vien baruose ar greito maisto užkandinėse.
Vilniaus vaizdais pagarsėjusio fotomenininko Algimanto Kunčiaus manymu atsakingi žmonės pirmiausia pasižiūri, ką jie naikina ir kokios bus to pasekmės. Juk per tuos kelis dešimtmečius Prospekto galerijoje lankėsi tiek garsių Lietuvos ir pasaulio menininkų, vyko tiek renginių, kad net ir pati galerija jau tapo paminklinė, kultūros vieta.
Pasak fotografo, būtent tokios vietos ir daro miestą gyvą. Koks nykus bus Gedimino prospektas, jei taip beatodairiškai iššluosime iš jo visą kultūrą. Štai keli teatrai užsidarė remontui ir iš karto tai pajutome. Galima tik prisėsti kur nors ant šaligatvio ir gurkšnoti. Tokia kultūra.
„Liūdniausia, kad nėra net į ką kreiptis. Visi sako, kad reikia politinės valios, o kur jos ieškoti, kokia tai substancija, jei niekas nenori net prisiimti atsakomybės? Politikai tuojau nusiplauna rankas, palikdami žmones valdininkų savivalei“, – niūriai konstatavo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas A.Kunčius.
