Nepakartojamą atmosferą tokiais atvejais lemia ypatingi dvaro svečiai, susikaupę darbui, ir pakitęs dvaro gyvenimo ritmas, kurio nevalia niekam sugriauti – tvyra išskirtinė ramybė, saugomas privatumas, o vykstant įrašams stengiamasi net šalia salės vaikščioti ant pirštų galų.
Visi puikiai supranta, kad to menininkų susikaupimo, nuotaikos ir darbo atmosferos niekam nevalia trikdyti.
Apie naująjį albumą ir darbą studijoje kalbėjomės su Lietuvos nacionalinės premijos laureate profesore Mūza Rubackyte.
– Papasakokite apie naująjį albumą, kurį įrašinėjote Paliesiaus dvare.
– Asmeniškai man tai – 31-asis kompaktinis diskas, o jaunam styginių kvartetui „Mettis“ – pirmasis tarptautinis muzikos albumas.
Didžiulė laimė man buvo sutikti šiuos talentingus jaunus Lietuvos atlikėjus, su kuriais per dvejus metus daug koncertavome, daug ką nuveikėme, gerai susipažinome. Jie – svarbaus Bordo styginių kvartetų konkurso laureatai, labai darbštūs, atsakingi ir talentingi.
Albumas, kurį įrašėme, yra tarptautinis LIGIA, prancūzų įrašų kompanijos, su kuria aš jau dirbau ir anksčiau, projektas, atsiradęs mano iniciatyva.
Kompanija pritarė mūsų sumanymui įrašyti kompozitorių Mieczysławo Weinbergo ir Dmitrijaus Šostakovičiaus fortepijoninius kvintetus. Šie du ypač svarbūs ir produktyvūs kompozitoriai gyveno tuo pačiu metu, tačiau Sovietų Sąjungoje gerai žinomas buvo tik antrasis. M. Weinbergas buvo lyg ir D. Šostakovičiaus šešėlyje – tyliai rašė savo gilius kūrinius, kurie skambėjo retai.
Šis diskas bus man labai brangus, nes jam ruošiantis Anapilin išėjo mano mylima Mama.
– Priminkite, kaip prasidėjo jūsų pažintis su „Mettis“?
– Prieš kelerius metus viena iš mano artimų bičiulių „Radio France“ kvarteto muzikos specialistė ir laidos vedėja Stèphane Goldet man paskambino ir susijaudinusi pasakė: „Bordo konkurse laureatu tapo jaunas lietuviškas kvartetas, tavo tautiečiai yra išskirtiniai! Jei su jais įrašysi Šostakovičiaus kvinteto CD, jis bus geriausias pasaulyje!“
Man jos entuziazmas sukėlė atlaidžią šypseną, bet taip pat ir norą juos išgirsti. Rezultatas? 2018-aisiais, Lietuvos šimtmečio metais, mes įgyvendinome tris skirtingus projektus prestižinėse salėse: Paryžiuje, Karo muziejuje, Vilniaus festivalyje ir Valdovų rūmuose.
Beje, Vilniaus festivalyje mūsų atliktas F.Liszto „Malediction“ jau yra išleistas kartu su kitais mano grojamais kūriniais paskutiniajame mano CD, serijoje „Great Lithuanian live recordings“.
Mūsų bendro autorinio CD projektas tapo būtinybe. Man pavyko sudominti LIGIA firmos prodiuserius ir mums pavyko gauti reikiamą paramą iš „Fondation de France“ bei Lietuvos kultūros fondo.
Diskas išeis lapkričio mėnesį. Būsime laimingi pristatyti šią programą Lietuvos publikai ir pirmiausia – Paliesiaus dvare.
– Pasirinkote Paliesiaus dvaro įrašų studiją. Kas tai lėmė?
– Pirmą kartą renkiesi pagal patikimų žmonių rekomendacijas ir todėl į tokio garso režisieriaus kaip Vilius Keras nuomonę įdėmiai įsiklausiau. Nežiūrint to, buvau pati atvažiavusi pasižiūrėti ir išbandyti fortepijoną.
Man čia viskas tiko. O dabar, kada jau patys išbandėme darbo sąlygas, galiu nuoširdžiai pasakyti, kad viskas buvo nuostabu – galėjome susikaupti ir susikaupti darbui, nepatyrėme jokios rutinos, niekas mūsų neblaškė, personalas jautriai reagavo į visus mūsų pageidavimus.
Žodžiu, viskas vyko labai švelniai ir harmoningai. Gandrų lizdas, zujančios kregždutės, nušienautos žolės kvapas, tyla... O sąlygos profesine prasme čia irgi tikrai labai geros. Puikus fortepijonas, kurį dvaras moka deramai laikyti ir saugoti bei patikėti patyrusio derintojo D.Narmonto rankoms, tinkama įrašams akustika.
Labai džiaugiuosi, kad galėjome dirbti Lietuvoje. Aš asmeniškai tikrai nesitikėjau, kad galėsiu čia rasti tokią vietą įrašams. Iki šiol įrašinėjau Venecijoje, Marselyje, Heidelberge, Nacionalinės filharmonijos Vilniuje salėje.
– Dabar gyvenate tarp Prancūzijos ir Šveicarijos. Ar dažnai būnate Lietuvoje?
– Su Lietuva susijęs mano kasdieninis gyvenimas. Čia turiu savo poetiškus meniškus namus Vilniaus Senamiestyje, profesoriauju vesdama meistriškumo kursus LMTA, esu Vilniaus fortepijono festivalio įkūrėja ir meno vadovė, koncertuoju.
Kol dar turėjau Lietuvoje mamą, su kuria neseniai atsisveikinome, kalbėdavausi su ja telefonu kasdien ir lankydavau ją ne rečiau kaip kas šešias savaites. Dabar šis ciklas nebebus toks tikslus, tačiau Lietuva yra manyje, kur begyvenčiau.
– Esate pasaulinio lygio atlikėja. Ar turite kokių nors žvaigždės kaprizų?
– Kaip ir kiekvienam misiją atliekančiam žmogui, man reikia specifinių sąlygų darbui ir poilsiui, kad galėtume padaryti tai, ką mokame geriausiai, kad galėtume atsiskleisti per muzikos šedevrus ir perduoti kompozitoriaus mintį, kad netrukdytų buitinės smulkmenos ar kažkokie nenumatyti dalykai.
Taigi aplinkiniai tai turi suprasti ir padėti. Turiu daugybę darbo ir scenos ritualų, tačiau visa tai nesunkiai įvykdoma mano dažnų kelionių metu.
Kaip sako mano vyras (M. Rubackytė yra ištekėjusi už medicinos profesoriaus šveicaro Alaino Golay – aut. pastaba), esu maloniausias žmogus pasaulyje.
– Ar planuojate sugrįžti į Paliesiaus dvarą?
– Natūraliai kilo didelis noras naująjį CD pristatyti būtent čia, kur jis gimė, kur patyrėme nuostabių dalykų. Todėl kitąmet būtinai norėtume su klausytojais pasidalinti tomis išgyventomis akimirkomis ir čia atlikti įrašytus kūrinius. Tikiuosi, bus ir kitų planų, nes Paliesiaus dvaras išties paliko puikų įspūdį.
