Vienas pagrindinių XX amžiaus režisierių, daugelio filmų, tokių kaip „Traviata“, „Romeo ir Džuljeta“, „Marija Kalas“, autorius, klasika tapusių teatro spektaklių kūrėjas F.Zeffirelli mirė Romoje eidamas 97-uosius.
Florencijoje – visų menų sostinėje – jis gimė ir mokėsi. Per karą dalyvavo Italijos pasipriešinimo judėjime, o jam pasibaigus savo ateitį susiejo su kinu ir teatru.
F.Zeffirelli vadinamas didžiausiu operų statytoju tarp kino režisierių ir didžiausiu kino režisieriumi tarp operos statytojų. Jo aistra sąlygiškiausiam operos menui paradoksaliai susipynė su biografijos aplinkybėmis.
Režisierius už savo pavardę turėjo dėkoti Florencijos raštininko klaidai. Motina, drabužių dizainerė ir operos gerbėja, sugalvojo nesantuokiniam sūnui, kurio susilaukė su prekiautoju audiniais, pavardę Zeffiretti – šis žodis, reiškiantis vėjelį, paminėtas Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Idomenėjas“.
Šeštajame dešimtmetyje jis tapo vienu ryškiausių operos režisierių, tarp jo darbų – „Traviata“ (1959 m.), „Toska“ (1964 m.) ir „Norma“ (1964 m.) su Maria Callas.
Širdį veriančiam jos karjeros finalui F.Zeffirelli skyrė filmą „Marija Kalas“ („Callas Forever“, 2002 m.).
Motina mirė, kai Franco tebuvo 6-eri, ir pateko į Florencijoje įsikūrusių pagyvenusių bričių, už kandumą pramintų skorpionėmis, globą.
Tai jos išugdė jo aistrą Williamui Shakespeare’ui ir išmokė puikiai kalbėti angliškai. Damoms, kurios beatodairiškai žavėjosi duče, bet neatleido jam sąjungos su Adolfu Hitleriu, F.Zeffirelli skyrė filmą „Arbatėlė su Musoliniu“ (1999 m.).
Anglų kalbos įgūdžiai padėjo jaunam partizanui ne tik padirbėti vertėju, kai britai išlaisvino Šiaurės Italiją, bet ir padaryti tarptautinę karjerą: 1966 metais „Antonijumi ir Kleopatra“, opera, kuriai libretą sukūrė pats F.Zeffirelli, buvo atidaryta Niujorko Lincolno centro operos salė.
Holivude jis pastatė romantinę dramą „Čempionas“ (1979 m.) ir nepakankamai įvertintą patologiškos paaugliškos meilės dramą „Begalinė meilė“ (1981 m.).
Pirmasis mėginimas ekranizuoti W.Shakespeare’ą – „Užsispyrėlės sutramdymas“ (1967 m.) su Elizabeth Taylor ir Richardu Burtonu – niekuo neišsiskyrė, o štai „Romeo ir Džuljeta“ (1968 m.) laikoma geriausia ekranizacija pasaulyje.
Būdamas kategoriškas realistiško klasikos sušiuolaikinimo priešas, jis, nepaisydamas viso karnavalinio saldžioje Nino Rotos muzikoje skendinčio filmo prašmatnumo, Veronos aikštėse nufilmavo maksimaliai realistinę ir šiuolaikišką tragediją.
Pirmą kartą įsimylėjėlius vaidino jų amžiaus jaunuoliai: 16-metė Olivia Hussey ir 17-metis Leonardas Whitingas pripildė filmą jaunatviško jausmingumo. O Merkucijus (akt. Johnas McEnery) buvo tikrų tikriausias įtūžęs jaunuolis, bitnikas, stileiva.
F.Zeffirelli apskritai mėgo eksperimentuoti rinkdamasis aktorius: Melas Gibsonas – Hamletas (1990 m.), Charlotte Gainsbourg – Džeinė Eir (1996 m.).
Kaip ir daugeliui režisierių, lemiamą įtaką karjeroje padarė Luchino Visconti: F.Zeffirelli buvo jo asistentas statant „Žemė dreba“, neorealizmo šedevrą, teatro spektaklių scenografas, pagaliau – meilužis.
Jie susipyko audringai: Luchino apkaltino Franco pavogus M.Callas.
Kaip ir Pieras Paolo Passolini, homoseksualumą F.Zeffirelli derino su katalikybe, nufilmavo „Brolį saulę, seserį mėnulį“ apie Pranciškų Asyžietį (1972 m.) ir popiežiaus Pauliaus VI užsakymu – TV serialą „Jėzus iš Nazareto“ (1977 m.).
Vis dėlto jam artimiausios temos buvo kurtizanės Violetos Valeri („Traviata“, 1983 m.) ir Danijos princo tragedijos.
Parengė Milda Augulytė
