Mini serialas „Černobylis“, kurį amerikiečių TV kompanija HBO kūrė su britų „Sky“, skirtas 1986 metų atominės elektrinės avarijai ir be pagražinimų vaizduoja tiek daugiau kaip 30 metų senumo sovietinę tikrovę, tiek tragedijos aplinkybes.
Serialą režisavo švedas Johanas Renckas, kuris karjerą pradėjo nuo Madonnos, Kylie Minogue, Beyonce, Robbie Williamso klipų, o dabar sukūrė visas penkias „Černobylio“ serijas.
Kino portalo imdb.com lankytojai serialui skyrė 9,7 balo iš 10 („Sostų karams“ – 9,4 balo).
– Kokia jums buvo šios istorijos prasmė? – žurnalistai pasiteiravo J.Rencko.
– Pasiaukojimas. Į avarijos padarinių likvidavimo operaciją buvo įtraukta daugiau kaip 700 tūkstančių žmonių iš visos Sovietų Sąjungos. Ar suprantate, kad jokioje kitoje pasaulio šalyje tai nebūtų buvę įmanoma? Jeigu tomis dienomis panaši katastrofa būtų įvykusi kur nors Vakaruose, teritorija tuoj pat būtų buvusi uždaryta ir ten nebūtų įleistas nė vienas žmogus.
Ukrainoje aš buvau susitikęs su keliais likviduotojais ir manęs neapleido nuojauta, kad žmonės baisiai rizikavo, nes jautė: kitaip negalima, kas nors turi tai padaryti.
Kai tau skiria tokią užduotį, tavo veiksmai įgauna aukščiausią prasmę, tampa šventa misija.
Todėl, kai žmonės, visiškai paprasti ir normalūs, elgiasi nepaisydami savo gerovės ir sveikatos, negali neprieiti prie išvados, kad toks pasirinkimas, toks pasiaukojimas dėl aukščiausios pareigos yra labai žmogiškas.
– Kas jus pribloškė labiausiai?
– Mano nuomone, nedaug kas žino, kokia tikroji padėtis susidarė Černobylyje. Po avarijos kas valandą elektrinė išspinduliuodavo tiek radiacijos, kiek jos paskleistų dvi bombos, numestos ant Hirošimos.
Net Didžiosios Britanijos ir Švedijos valdžia sumenkino šios katastrofos mastą, kad tarp gyventojų nekiltų masinė panika.
– Seriale „Černobylis“ vaidina labai daug aktorių. Kaip suvaldėte visas siužeto linijas?
– Mūsų seriale yra 104 vaidmenys su replikomis, ir nesu tikras, ar kada nors tiek buvo kokiame nors kino filme arba TV seriale.
Mes filmavome daugiau kaip šimtą dienų: ilgas dienas ir naktis praleidome siaubą keliančiose vietose, tarp jų – ir tikroje atominėje elektrinėje.
Stengėmės atkurti įvykius taip tikroviškai, kaip tik įmanoma.
Tai buvo kankinamas, sunkus daugiadienis išbandymas.
– Kaip jautėtės filmuodami tikrame reaktoriuje?
– Ignalinos atominė elektrinė Lietuvoje – daugeliu aspektų Černobylio elektrinės sesuo, kurioje įrengti tokie pat RBMK tipo reaktoriai, turintys tuos pačius defektus. Visagine tu jauti istorijos alsavimą.
Aš buvau ten daug sykių ir kaskart jaučiausi tarsi priešais Ktulchu mauzoliejų (Ktulchu – fantastinė esybė, sukurta amerikiečių rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto ir pirmąkart pasirodžiusi siaubo apsakyme „Ktulchu šauksmas“ 1928 metais. H.P.Lovecrafto ir jo sekėjų kūriniuose Ktulchu – pasaulių valdovas, šventasis, miegantis Ramiojo vandenyno dugne, bet galintis paveikti žmogaus protą. – Red.).
Tos didžiulės betoninės konstrukcijos visiškai be langų atrodo tokios šaltos ir tuščios, bet kartu nepaprastai gyvos, netgi protingos, turint galvoje, kas jose slypi.
Ten esama jėgų, kurių neįmanoma iki galo pažaboti.
– Kostiumai ir medicininės detalės seriale atrodo labai autentiškai. Ar jums tai buvo svarbu?
– Manau, tokiuose filmuose nėra nieko svarbiau už autentiškumą. Kai kurios scenos išties siaubingos, iki koktumo baisu žiūrėti į grimą.
Todėl mums reikėjo išlaikyti pusiausvyrą – nepersūdyti vaizduojant žaizdas ir radioaktyviuosius nudegimus, kad nesusidarytų įspūdis, tarsi jais spekuliuojame.
Siekdami tikroviškumo kostiumams skyrėme nepaprastai daug laiko.
Juk norisi, kad tie, kurie dalyvavo seriale rodomuose įvykiuose, pamatę mūsų darbą, pasakytų: „Taip, maždaug šitaip viskas atrodė.“
– Kaip apskritai vertinate „Černobylį“ – kaip istorinį serialą ar ir kaip žinią apie dabartinį pasaulį?
– Esu įsitikinęs, kad jis apima ir viena, ir kita. Būtent tuo mane patraukė scenarijus.
Seriale yra ypač aktualių temų, atspindinčių šiuolaikinius fenomenus, tokius kaip alternatyvūs faktai arba netikros naujienos totalitarinei valstybei bandant išspręsti tokią problemą.
Kita vertus, esama ir amžinosios, universalios poezijos, svarbaus pokalbio apie žmoniją, apie mūsų santykį su savąja planeta, apie tikėjimą savo gebėjimu valdyti procesus, nepaklūstančius mūsų kontrolei.
Parengė Milda Augulytė
