Tai žalia ir lietinga Ispanija, paskendusi rūke, uolėtais krantais, nusėta kalnais ir išvagota nesibaigiančių upių juostomis, kurios, kaip ir Norvegijos fiordai, driekiasi savos atšiauriomis ledinių vandenų pakrantėmis. Pasak legendos, Dievas, sukūręs žemę, atsigulė ant jos ir savo pirštais nupaišė Galisijos upes.
Praėjusiais metais Ispanijos ambasados Vilniuje kultūrinių reikalų patikėtinis Bernardo López rašė apie Galisijos ryšius su Airija ir apie Galisijos keltų invazijas į šią šalį, remiantis legendomis iš Airijos Konkistų Knygos, Lebor Gabála Érenn. Šįkart jis pamini keletą istorinių idomybių.
Ko gero, pati svarbiausia yra ta, jog pagal katalikiškąją tradiciją Galisijos sostinėje yra palaidotas apaštalas Jokūbas (Santjago), nuo kurio vardo kilo sostinės pavadinimas ir kuris davė pradžią didžiosioms viduramžių piligrimystėms: Šv. Jokūbo keliu piligrimai keliavo iš visos Europos, o Lietuvoje prasideda vienas iš šiauriausių Šv. Jokūbo kelių. Lietuvoje Švento Jokūbo, arba Santjago, kelias populiarus iki šiol, yra įsteigta ir Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija.
Viduramžių Galisijos kraštas buvo puolamas musulmonų iš pietų pusės ir vikingų iš šiaurės pusės, tačiau, nepaisant visų puolimų, susiformavo kaip nepriklausoma krikščioniška karalystė ir gyvavo iki tol, kol buvo prijungta prie Leono I-ojo karalystės, o vėliau – prie Kastilijos karalystės.
Tai yra labiausiai į vakarus nutolęs Europos kraštas, romėnai jį pavadino finis terrae – pasaulio pakraščiu. Iki šių dienų egzistuoja miestas ir iškyšulys tokiu pavadinimu. Šią svarbią pasaulio pakraščio poziciją Galisija prarado lygiai prieš 500 metų, kai ispanų ekspedicija, pradžioje vadovaujant Magelanui, o vėliau – Chuanui Sebastjanui de Elkano (Juan Sebastián de Elcano), išvyko iš Ispanijos pietų ir pirmąkart istorijoje apiplaukė aplink pasaulį.
Į šią ekspediciją po Ispanijos vėliava leidosi net penki laivai, kurių įgulos tautinė įvairovė parodo, kokia galinga buvo anuomet Ispanijos imperija (laivais plaukė Italai, prancūzai, vokiečiai, olandai, taip pat ir kastilai, baskai, galisai). Galisija visada užėmė įtakingą vaidmenį Ispanijos laivybos istorijoje. Čia galima paminėti svarbią asmenybę – admirolą iš Pontevedros Pajo Gomes Čarino (Payo Gomez Charino), laimėjusį lemiamą Guadalquivir mūšį dėl Sevilijos atkariavimo.
Kalbant apie istoriškai svarbių laivų statybą, būtent Galisijoje buvo pastatytas laivas „Nao Santa María“, kuriuo plaukdamas Kristupas Kolumbas atrado Ameriką. Šis laivas iš pradžių vadinosi la gallega, ir būtent iš Galisijos pakrantės, Bajonos miesto, pasklido žinia į Vakarus apie Amerikos atradimą, kai prie šio miesto krantų prisišvartavo dar viena iš trijų Kolumbo ekspedicijos karavelių – la pinta. Taipogi Galisijos pakrantėse Anglija 1589 m. patyrė vieną iš skaudžiausių pralaimėjimų savo laivybos istorijoje, herojiško mūšio metu ginant La Korunją, ir po to sekusį katastrofiškos baigties mūšį, taipogi žinomą Dreiko Noriso (Drake-Norreys) ekspedicijos pavadinimu.
Ši šiaurinė Ispanija turėjo daug bendrų reikalų su kitomis Atlanto vandenyno teritorijomis, tokiomis kaip Prancūzijos Bretanė, Airija, Velsas ar Škotija, ir ne visada tik dėl karų ar konfliktų, bet ir dėl savo keltiškų šaknų bei muzikinio ir kultūrinio paveldo. Šiandien šios teritorijos turi daug bendrų tradicijų. Pavyzdžiui, kiekvieną vasarą Ortigeiroje yra rengiamas Tarptautinis keltų muzikos festivalis.
Šiais metais Vilniuje ir vėl bus galima pasimėgauti Ispanijos šiaurės vakarų muzikinėmis tradicijomis, vis dar mažai žinomomis mūsų krašte. Išskirtiniame koncerte dūdmaišiu gros šios srities meistras Pedro Lamas, taip pat fleitininkė Estefanía Fernández ir lietuvė kanklininkė Aistė Bružaitė. Išgirsime šių dviejų skirtingų, bet kartu ir susijusių muzikos instrumentų skambesį, nes kanklės taip pat yra ir Galisijos keltų muzikos tradicinis muzikinis instrumentas. Koncertas vyks birželio 7 d. 19 val. muzikiniame klube „Legendos“. Įėjimas nemokamas.
