Šiųmečio Kanų kino festivalio laureatas „Parazitai“ – tai istorija apie linksmuosius ir išradinguosius, kurių gyvenimas virto košmaru. Istorija, kuriai po premjeros publika plojo 15 minučių.
Ryškia, groteskiška forma „Parazitai“ pasakoja apie bedugnę, skiriančią vargšus ir turtinguosius.
Pusrūsyje skurdžiai gyvenanti šeima pamažu įsiskverbia į garbingą šeimą. Tai visiems baigsis neįtikėtinai. Taip neįtikėtinai, kad nieko panašaus į galvą neateis europiečiui arba, pavyzdžiui, Quentinui Tarantino, kuriam daugelis pranašavo pagrindinį apdovanojimą ir kuris yra kraujo liejimo ekrane meistras.
Tačiau ilgai lauktas Q.Tarantino filmas „Kartą Holivude“ gavo tik „Palmę“ šunims – „Palm Dog“. Apdovanojimas teko pitbuliui Brendžiui, kurį augino Brado Pitto sukurtas herojus šaunus kaskadininkas.
O „Parazitai“ apdovanoti dar ir nauja premija, pirmą kartą įteikta Kanuose, – „Art House Cinema Award“.
Vargšų rajone pusrūsio bute gyvena žvali šeimynėlė: stotingas vyras Ki-tekas (akt. Kangas Ho Songas), nuolanki žmona Čun-suk (akt. Hye Jin Jang), romantiškas sūnus Ki-vu ir ciniška dukra Ki-džun (akt. Woo Shik Choi ir So Dam Park).
Pinigų jie neturi, šiek tiek užsidirba lankstydami kartono dėžutes picerijai. Jie gaudo interneto ryšį iš gretimos kavinės, jiems internetas seniai išjungtas dėl nesumokėtų mokesčių, o paskui dėkoja už jį Dievui per šeimos vakarienę – tokie maži džiaugsmai.
Gal kas nors pasikeis jų vargingame būste atsiradus didžiuliam ritualiniam akmeniui?
Buvęs Ki-vu bendraklasis, padovanojęs jį prieš išvyką į užsienį, pasakė, kad tai atneša materialinę gerovę.
Tas pats bendraklasis sykiu pasiūlo Ki-vu padirbėti anglų kalbos korepetitoriumi turtingoje Pakų šeimoje.
„Bet aš netgi nestudijuoju universitete“, – paprieštaraus herojus ir išgirs pasiūlymą suklastoti išsilavinimą liudijantį dokumentą ir per daug nesijaudinti: Pakai, nors ir turtingi, lengvai užkimba ant anglicizmų, kvaziintelektualių žodelių ir bendrų frazių džentelmeniško rinkinio.
Apsimetęs studentu pirmūnu, Ki-vu ateina į prabangius namus. Greitai ten apsipratęs jis sumos, kad iš Pakų galima išspausti daugiau.
Ir štai jau sesuo Ki-džun, tapusi Džesika, Amerikos meno mokyklos auklėtine, pradeda ugdyti jaunesniojo Pakų sūnaus talentą.
Neilgai pas turčius užsibūna ir vairuotojas bei virėja – juos pakeičia Ki-vu tėvas, pristatytas kaip elitinės agentūros vairuotojas, ir mama, savaime suprantama, profesionali virtuvės vadovė. Gerai apmokamos darbo vietos niekam ne pro šalį, o vargingosios šeimynėlės gebėjimas apsimetinėti, pasirodo, yra gana gerai išlavintas.
Vis dėlto tarnavimo Pakams negalima pavadinti visai giedru. Pavyzdžiui, šeimininkas, klestintis verslininkas, paslapčia skundžiasi žmonai skurdo kvapu, sklindančiu nuo naujo vairuotojo, o jų pačių namas, kaip paaiškėja, turi lemtingų paslapčių.
Joon Ho Bongas neatskleidė filmo detalių – vietoj anonso jis kreipėsi: „Įvairių visuomenės sluoksnių žmonėms nelengva sugyventi vienoje erdvėje. Vis dažniau šiame liūdname pasaulyje nesusiklosto žmonių santykiai ir viena žmonių grupė pradeda parazitiškai priklausyti nuo kitos.
Gyvenant tokiame pasaulyje, kas gali baksnoti pirštu į vargstančią šeimą, kovojančią už išlikimą, ir vadinti ją parazitais? Nevalia teigti, kad jie buvo parazitai nuo pat pradžių.
Jie – mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto.
Kaip paprastų žmonių, patekusių į tokią padėtį, gyvenimo iliustracija, šis filmas – komedija be klounų ir tragedija be piktadarių. Visa tai sukelia baisią painiavą ir staigų kritimą.
Visi jūs kviečiami į šią nesuvaldomai pašėlusią tragikomediją.“
Parengė Milda Augulytė
