Kaip įmanoma, kad išskirtinio grožio kampelyje, kuriame galioja nacionalinio parko ir UNESCO paveldo apsaugos reglamentai, be konkursų ir specialistų palaiminimo iškyla abejotinos vertės skulptūros?
Dėl tokios invazijos vis daugiau nerimo jaučia neringiškiai. Jų nuomone, abejotinų paminklų Kuršių nerijoje iškyla vis daugiau.
Todėl ką tik pasirodžiusiame 6-ajame Neringos kultūros almanache „Dorė“ (redaktorė ir sudarytoja Raimonda Ravaitytė-Meyer) imtasi gvildenti šią temą, o pristatant leidinį sostinėje sumanyta į viešą diskusiją įtraukti ir vilniečius. Juk daugelis jų neįsivaizduoja vasaros be poilsio Kuršių nerijoje.
Peizažą darko svetimkūniai
„Tai didelė visos Lietuvos problema. Laikas skambinti varpais, nes ji gerokai įsibėgėjo“, – teigė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje surengtame almanacho pristatyme viena leidinio autorių, Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė, skulptorė ir dailininkė Aušra Jasiukevičiūtė.
Vien pernai ant Parnidžio kopos išdygo du, anot jos, svetimkūniai – Klaudijaus Pūdymo skulptūra „Prieš vėją“ ir Kęstučio Musteikio „Suolelis prancūzų belaisvių atminimui“.
Pirmasis įamžino prancūzų egzistencialisto Jeano Paulio Sartre’o vizitą Nidoje pagal kultinę fotografo Antano Sutkaus nuotrauką. Antroji kompozicija – prancūzų belaisvių, 1916-aisiais atblokštų į Kuršių nerijos Mirties slėnį, atminimą.
Kūriniai vis dar audrina publiką. Ar tikrai trumpam į griežto režimo pasienio zoną Sovietų Sąjungoje atvykusio filosofo čia paliktas pėdsakas toks gilus, kad buvo vertas paminklo? Į klausimą lengvai atsakysime perskaitę „Dorėje“ humanitarinių mokslų daktarės Solveigos Daugirdaitės interviu. Ji yra parašiusi šia tema visą mokslo studiją.
„Menininkų ir kultūrininkų nuomone, tai labiau paminklas A.Sutkui negu J.P.Sartre’ui ir puikus būdas įkelti koją į kopas, paimti pinigus“, – teigė A.Jasiukevičiūtė.
Merijos atstovas N.Lendraitis taip pat neslėpė, kad rengiantis statyti skulptūrą nebuvo nei konkursų, nei diskusijų apie jos meninę vertę. Niekas nemąstė ir apie kraštovaizdį.
Tačiau kūrinio atidengimas sietas su Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono planuotu vizitu į Lietuvą, kuris neįvyko. Be to, A.Sutkus taip pat ne kartą ragino nidiškius įamžinti J.P.Sartre’o apsilankymą Nidoje.
Gresia skulptūrų parkas
„Šių laikų bėda, kad skulptūros dažnai randasi be idėjinio pagrindo – tik iš noro įsiamžinti, investuoti ar praplauti pinigus. Jei neįsileidžia Vilnius, tai padaro Kaunas. Jei nepriima Kaunas, įsileidžia Neringa“, – tiesiai rėžė A.Jasiukevičiūtė.
Štai ir frankofonijos kampelis kopose iškilo neatlikus reikiamų istorinių tyrimų. Pats jo kūrėjas K.Musteikis planavo jį įrengti visiškai kitur, bet pakluso užsakovo pageidavimui.
„Reikėtų kelti klausimą, ar vieta, jos vaizdas pastačius kūrinį pagerės? Ar verta paaukoti aplinką, jos grožį dėl intencijos ką nors įamžinti?“ – įsitikinusi Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė.
Anot jos, daug kas iš vilniškių kolegų nori įkelti koją į Kuršių neriją, turi jos atžvilgiu įvairiausių idėjų. Klaipėdos regioną aptarnaujantis K.Pūdymas taip pat nestokoja sumanymų, ką statyti Neringoje ir Nidoje.
Deja, menininkai kartais pamiršta aplinką, kurioje bus jų kūriniai. O juk kopų kraštovaizdis reikalauja ypatingos meninės klausos ir subtilumo.
„Netinkama kultūrinė invazija čia tampa didžiule vizualine tarša – kraštovaizdis politizuojamas, objektai trukdo pabūti su savimi ir gamta“, – aiškino A.Jasiukevičiūtė.
Ji pridūrė, kad su aplinka disonuojančios kūrybos gausėja ir dėl plintančios kūrinių dovanojimo viešosioms erdvėms manijos.
Grynuolis, bet vargsta
Visiška priešingybė minėtiems abejotiniems paminklams – juodkrantiškio skulptoriaus ir pedagogo Alberto Danilevičiaus žemės meno darbai. Naujausia „Dorė“ supažindina ir su šiuo kūrėju, šiemet tapusiu 10-uoju Liudviko Rėzos premijos laureatu.
Menininko kūriniai iš ledo, nendrių, žabų, karklų vytelių, smėlio ir kitų natūralių aplinkos medžiagų tobulai įsilieja į trapų Kuršių nerijos gamtovaizdį, nepretenduoja į amžinybę.
Pasak A.Jasiukevičiūtės, pati aplinka jam atveria „klodų klodus baltiškojo, prūsiškojo, vokiškojo paveldo, stichijų, karų, marų, praeityje gyvenusių ir kūrusių asmenybių pėdsakus ir dar daug visko, ką menininkas bando savaip permąstyti, išmelsti ir apgiedoti kuriamais ritualais“.
Likimo ironija, kad L.Rėzos premijos laureatas kartais stokoja net ir kuklių lėšų savo kūrybai, tad būna priverstas imtis laikinų darbelių, pavyzdžiui, kalti suoliukus lauko kavinei.
Tuo metu vietos valdžia mielai puikuojasi jo sumanytu nendrių skulptūrų ir kitais netradiciniais simpoziumais Kuršių nerijoje, teigia pripažįstanti A.Danilevičiaus meno vertę.
Galbūt vis dėlto kopos nepavirs skulptūrų parku, o poilsiautojai, kaip anksčiau, netrukdomi galės gėrėtis nuostabiais Neringos vaizdais?
Lietuvos dailininkų sąjunga net raštiškai paragino Neringos savivaldybę įsteigti komisiją, kuri padėtų apsaugoti viešąsias erdves nuo abejotinos vertės meno, padėtų atrinkti joms tinkamus kūrinius ir parinkti jiems vietas.
Tiesa, N.Lendraitis suabejojo, kad tai padės išvengti sudėtingų situacijų ateityje.
