Šiais metais pirmą kartą per visą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį buvo renkami nauji nacionalinių ir valstybinių muziejų direktoriai, panaikinę ironiškai vadinamą „amžinų direktorių“ erą. Muziejų vadovų pareigas užėmė nauji, iš įvairių kultūros krypčių atėję žmones. Nors pagal pastarųjų metų statistiką muziejai sulaukia vis daugiau lankytojų, žmonių netenkina kai kurių muziejų patalpų ir ekspozicijų kokybė, nepaslaugūs darbuotojai.
Muziejų samprata pasaulyje per pastaruosius dešimtmečius gan pasikeitė: juose pilna edukacinių veiklų, interaktyvių užsiėmimų, veikiančių kavinių ir knygynų. Vilniuje taip pat 2018 m. atsidarė du privatūs muziejai – „kolekcininko Rolando Valiūno ir VšĮ „Lietuvos dailės fondas“ įsteigtas Lietuvos meno pažinimo centras Tartle“ ir Danguolės ir Viktoro Butkų inicijuotas „MO“ muziejus.
Ar pagaliau prasidėjusi muziejų direktorių rotacija atneš realių pokyčių šiame kultūriniame sektoriuje?
Įkvėpimo dairosi užsienio muziejuose
Visų trijų muziejų direktoriai tikina nuo vaikystės su šeima besilankę Lietuvos muziejuose, kurie tapo vienu pagrindiniu jų kultūrinio laisvalaikio praleidimo būdu. Buvęs Kultūros ministras, seimo narys ir Lietuvos ambasadorius prie „UNESCO“
A. Gelūnas, nuo vaikystės prisimena su močiute lankęs Kauno miesto muziejus. Darbo Paryžiuje metu, miesto muziejai dėl savo universalios kalbos LDM direktoriui tapo prieinamiausiu laisvalaikio praleidimo būdu. Dabar jo mylimiausi užsienio muziejai tampa įkvėpimo šaltiniu.
Jam antrino ir naujoji M.K. Čiurlionio muziejaus direktorė, teatrologė, kultūros vadybininkė I. Pukelytė, daugiausiai laiko praleisdama lankydamasi Prancūzijos muziejuose, kurie net ir šalies provincijose degdavo noru pritraukti lankytojus.
Ji jau prieš 15 m. pastebėjo rotacijos nebuvimo Lietuvos muziejuose problemą, kuri neleido jiems atsinaujinti ir įsiklausyti į lankytojų poreikius: „Mums kaip direktoriams dabar kyla didelis iššūkis pasivyti tai, ką turėjome padaryti prieš gerus 10 metų.“
Buvusi prezidentės patarėja Švietimo, mokslo ir kultūros reikalais, LNM direktorė Rūta Kačkutė meilę muziejui kaip institucijai pajuto gyvendama Danijoje. Pasak jos, „Danijos muziejai yra vieni pirmaujančių dėl savo mokėjimo komunikuoti ir gražiai pasakoti istorijas.“
Ji atkreipia dėmesį į Skandinavijos šalis, kurios didelį dėmesį skiria edukacijai ir lankytojų įtraukimui.
„Mes nelabai mokame pasakoti istorijų ir galvojame, kad žmonės atėję į muziejų viską žino patys. Jie neturi žinoti. Tai mes jiems turime per savo ekspoziciją papasakoti norimą istoriją visais būdais,“ – apie naujus tikslus pasakojo direktorė, kurių vieną iš jų įvardija muziejaus ir mokyklų bendradarbiavimą, naujų edukacinių programų moksleiviams įtraukimą, bendradarbiaujant su mokytojais.
Kaip pavyzdį ji pamini Orhuso archeologijos muziejų Danijoje, kuris drąsiai pasakoja mokslinius naratyvus, neteigdamas vienos tiesos. „Jie parodo, kad nėra vienos tiesos archeologijos ir istorijos moksle,“ – teigia R. Kačkutė.
Ateities planuose – dėmesys komunikacijai ir naujų lankytojų pritraukimui
Nors nacionalinių muziejų direktoriai sutinka, kad pagrindinis jų dėmesys tenka kolekcijoms, XXI a. vien jomis lankytojų nebeprisitrauksi.
„Kolekcija yra branduolys, tačiau XXI a. labai svarbu, kas vyksta toliau, net ir smulkiausios detalės: nuo darbuotojo pasisveikinimo iki sienų spalvos, apšvietimo, audio gido, komunikacijos ir edukacijos. Turime kolekcijas ir nuo ko startuoti. Dabar esminis dalykas yra parodymo būdai ir komunikacija,“ – teigė LDM direktorius.
Tačiau net ir iškėlus komunikaciją kaip vieną esminių muziejaus planų, A. Gelūnas svarbiausiu savo muziejaus prioritetu laiko kolekcijos išlaikymą. „Aš vis dėlto manau, kad geriau turėti kolekciją ir truputį skurdokas sienas ir komunikacijos iššūkius negu atvirkščiai.“
Jam pritarė ir R. Kačkutė, sakydama, kad „Lietuvos muziejų stiprybė yra eksponatų kaupimas. Turėjome skubėti surinkti tai, ko negalėjome padaryti sovietmečiu. Turėjome užpildyti didžiulę spragą, kuri atsivėrė kolekcijų kaupime. Muziejai puikiai vykdė šią misiją. Dabar atėjo nauja muziejų era. Laikas mokytis komunikuoti.“
Tačiau, kaip pastebi M. K. Čiurlinio muziejaus direktorė, konkuruojame ne vien su vietiniais muziejais, bet ir užsienio, kuriuos gausiai lanko keliaujantys lietuviai.
„Žmonės turi poreikį pramogoms. Kai matai užsienio muziejuose kokybiškas pramogas, tikrai kyla klausimas, kas su mūsų muziejais negerai? Ši niša lankytojų poreikiui patenkinti yra vis dar neišpurenta, neįgyvendinta ir neatpažintos kompetencijos.“ Todėl ateinančius metus muziejaus komanda skirs lankytojų pritraukimui ir jų poreikių įsiklausymui.
Dabartiniuose laikuose muziejus yra tik vienas iš praleidimo būdų. Pasak A. Gelūno, dabar naujosios technologijos, telefonai, planšetės, kompiuteriai rodo kokybiškus vaizdus už dyką. Šita konkurencinė aplinka yra svarbi, ypač jeigu mes norime laimėti dėmesį tų žmonių, kurie yra ekraninė karta. Kaip tą šuolį įgyvendinti?“ – kėlė klausimą LDM direktorius.
Žmonėms su negalia apsilankyti muziejuje vis dar sudėtinga
XXI a. svarbiu klausimu iškyla neįgalių žmonių patekimas į muziejų. Daugelyje užsienio šalių muziejuose ši problema yra sprendžiama arba jau išspręsta.
Lietuvoje naujuose pastatuose yra veikiantys liftai, pritaikyti keltuvai, tačiau dauguma nacionalinių muziejų ir jų padalinių įsikūrę senuose pastatuose. Juose vis dar nėra galimybės žmonėms su vaikščiojimo negalia patekti į kitus ekspozicijų aukštus. Beje, ši negalia yra tik viena iš daugelio apie kurias reikia pagalvoti muziejų darbuotojams.
Nors M.K. Čiurlinio muziejaus direktorė I. Pukelytė džiaugėsi, kad muziejuje yra atsakingas žmogus už darbą su socialinės atskirties grupėmis, anot jos, šis klausimas išlieka sudėtingu ir kompleksiniu.
„Šiandien pasivaikščiojome po naujai atrestauruoto Čiurlinio muziejaus kompleksą. Į antrą ir trečią aukštą yra padaryti liftai. Akivaizdu, kad atvažiavęs su vežimėliu žmogus, galės patekti į antro ir trečio aukštų koridorius, tačiau negalės patekti į dvi ekspozicijų sales, į kurias galina nueiti tik laiptais. Šioje situacijos atsiranda oksimoronas: tu investavai pinigus į liftus, tačiau neinvestavai, kad žmogus iš ties patektų į ekspoziciją,“ – teigė I. Pukelytė.
Žinoma, direktorė pažymi, kad bus ieškomi būdai šiems nesklandumams išspręsti, nes jie iš vis neturėtų egzistuoti.
Tačiau be negalinčių vaikščioti žmonių, visuomenėje yra kitų, negalias turinčių grupių: neregiai, klausos galimybę praradę žmones ir t.t. Su Valstybės pažinimo centru trumpai dirbusi R. Kačkutė prisimena, kad centre rengdami parodas visada apgalvodavo įvairius pjūvius, kaip ją pristatyti taip, kad paroda būdų kuo labiau prieinamesnė visoms visuomenės grupėms.
Nors Lietuvos nacionalinis muziejus kol kas neturi strateginių planų, skirtų žmonėms su negalia įtraukimui į jo lankymą, direktorė žada bent minimalius pokyčius. „Per 2–3 metus muziejus tikrai atidarys bent 1 – 2 naujas ekspozicijas, kurios jau bus kuriamas pagalvojant apie visas visuomenės grupes,“ – teigė LNM direktorė.
LDM direktoriaus A. Gelūno nuomone, nepritaikyti muziejai neįgaliesiems eina prieš žmogaus teises: „Vieni mokesčių mokėtojai turi, o tie, kurie netenka sveikatos, nebegali ir muziejui vienodai. Taip tikrai neturėtų būti.“
Planuose – tarptautinių ryšių užmezgimas su užsienio muziejais
LDM muziejus tikisi, kad sovietmečiu slaptai kūrę dailininkai tikrai yra įdomus reiškinys užsienio muziejams. Nacionalinės dailės galerijos planuose yra numatyta siūlyti lietuvių menininkų darbus Vakarų šalių muziejams, už kuriuos tikimasi sulaukti užsienio dailininkų darbų parodų ir Lietuvoje.
Šiuo metu vyksta mainų derybos su muziejumi Austrijoje.
„Viskas yra pakeliui. Lietuva darosi žinomesnė, jos autoriai darosi žinomesni. Bet tai yra lėtas procesas. Prie to reikia stipriai dirbti. Lietuvos valstybė skiria skaudžiai nepakankamai lėšų. Kvalifikacijos kėlimui, komandiruotėms ir darbui su užsienio partneriais muziejus gali skirti ribotas lėšas. Šiuo atveju kiekvieno mūsų muziejaus situacija yra panaši,“ – dalinosi A. Gelūnas.
I. Pukelytė žada toliau kreipti dėmesį į geresnę parodų kokybę ir konceptualesnį šiuolaikinio meno pristatymą muziejuje. Direktorė pasidžiaugė, kad M.K. Čiurlinio dalis darbų nuolat keliauja po užsienį. Šiais metais jie pristatomi Ispanijoje, Vokietijoje. Taip pat muziejus bandys bendradarbiauti su Olandijos ir Italijos fondais ir muziejais.
„Žinoma, pirmiausia kyla erdvių sutvarkymo klausimas problema. Šiuo metu mano didžiausia uždavinys ir skausmas yra pastatų tvarkymas. Kol jų nesutvarkysime, iš tiesų yra sudėtinga spręsti kokybiškų užsienio parodų atvežimą į Kauną,“ – teigė muziejaus direktorė.
