Filmas „Čia buvo Saša“ – socialinė drama jautria įsivaikinimo tema. Išankstinius seansus matė festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai, o nacionalinė premjera numatyta rugpjūčio viduryje.
Jautrus, bet komiškų situacijų nestokojantis filmas pasakoja apie jauną šeimą, panorusią įsivaikinti mergaitę. Atvažiavusiai į globos namus jos pasiimti porai pranešama, kad įvyko klaida: vietoj būsimos globotinės nekantriai laukia 12-metis Saša.
Direktorė galimiems įtėviams pasiūlo su berniuku drauge praleisti dieną. Jurgai su Tomu lieka viena išeitis: praleisti dieną su berniuku, kol klaida bus ištaisyta, kitu atveju negalės įsivaikinti mergaitės.
Prasideda trijulės gyvenimą pakeisiantys įvykiai. Įtemptai dienai baigiantis, kiekvienas sau privalės atsakyti, kas gi yra tikroji šeima.
Pasak kino kritikės Dovilės Raustytės, „nepriekaištingai Gabijos Siurbytės ir Valentino Novopolskio suvaidinti veikėjai atsiduria situacijose, iš kurių vienintelė išeitis – žmogiškumas. Filmas turėtų būti aktualus tėvams, auginantiems vaikus, tiems, kurie svajoja apie juos, ir tiems, kurie bijo tėviškos atsakomybės“.
Apie filmo sumanymą, įsivaikinimo problemas ir filmavimo iššūkius pasikalbėjome su režisieriumi E.Jankausku ir pagrindine aktore bei prodiusere G.Siurbyte.
– „Čia buvo Saša“ – tam tikra prasme yra jūsų ir scenaristės Birutės Kapustinskaitės ankstesnių darbų tęsinys. Jūs trise kūrėte trumpametražį filmą „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ (2014 m.), kuriame irgi kalbama apie paliktą vaiką. Dabar vaikas tapo paaugliu.
Kodėl jums svarbi vaikų tema?
G.Siurbytė: Dar vaikystėje augdamas matai, kad yra vaikų, kuriems sekasi, bet yra ir tokių, kurie gyvena ne taip gerai kaip tu. Ir pradedi apie tai galvoti.
Vėliau, jau tapęs kūrėju, matyt, jauti poreikį kalbėti už tuos, kurie patys negali prabilti. Matai, kad kai kam skauda, ir nori, kad bendruomenė kaip nors jam padėtų.
E.Jankauskas: Mes nesame tokie didvyriai kaip šeimos, kurios įsivaikina vaiką, paskui turi didelių iššūkių su juo gyventi, jį priimti, mokyti.
Bet mums kaip kūrėjams norėtųsi, kad menas turėtų prasmę, kad galėtume tomis temomis diskutuoti, kad filmas paliktų tam tikrą šleifą. Žmonės turėtų apie ką kalbėti.
Lietuvoje apie daug ką apskritai nešnekama.
Tiek apie filme „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, tiek apie juostoje „Čia buvo Saša“ keliamas problemas dažnas, ko gero, pasakytų: „Kas manęs neliečia, man vienodai šviečia.“ Deja, mūsų visuomenėje to yra.
Kaip kūrėjas nenoriu spręsti, kas gerai, o kas blogai, tik norėčiau, kad mūsų darbai būtų kaip visuomenės veidrodis.
– Kaip manote, ar mūsų šalyje opi įsivaikinimo tema?
G.S.: Tema opi, bet labai džiugina, kad bręstame kaip visuomenė, nebėra vienodo požiūrio. Šviesos irgi daug, tad savo filme nenorime visko piešti tik juoda spalva.
Norisi, kad atsirastų daugiau tokių, kurie palaiko įsivaikinusias šeimas, nes joms tikrai to reikia.
Matyt, sunku būtų tikėtis, kad kas nors pažiūrėjęs filmą nuspręs įsivaikinti ar bent globoti vaiką, bet norėtųsi daugiau supratimo, bendravimo.
E.J.: Mūsų filmas nėra juodas, stengėmės, kad jame būtų ir humoro, ir džiaugsmo, ir, svarbiausia, – vilties.
Be to, man buvo svarbu parodyti globėjų šeimos ir jos ketinamo įsivaikinti vaiko santykius, atskleisti, kaip sudėtinga bendrauti su vaiku ir nori nenori pamilti jį tokį, koks yra.
G.S.: Kai suaugame, pamirštame, ką reiškia būti vaiku. O kai šalia yra vaikas – ar įvaikintas, ar tavo tikras, – jis augina tave kaip asmenybę, tu iš jo mokaisi.
Dažniausiai tai sužadina daug šiltų emocijų, daug juoko – tą irgi norėjosi parodyti filme. Džiaugėmės, kad per išankstinius seansus žiūrovai ne vienoje vietoje juokėsi.
E.J.: Man patinka, kad padaryta nebloga jausmų karuselė, bent jau mano akimis.
– Skaičiau, kad jūs patys svarstote galimybę įsivaikinti.
G.S.: Svarstome, rudenį su Ernestu lankėme įvaikinimo kursus. Bet kadangi tai yra asmeninis mūsų šeimos sprendimas, kol kas dar diskutuojame. Esame kelyje.
Beje, įvaikinimo kursuose sutikome daug nuostabių žmonių, kurie mus įkvėpė netgi ne kūrybai, o apskritai gyvenimui.
E.J.: Į kursus ėjome sukūrę filmą. Prieš tai daug domėjomės šia tema, kalbėjomės su psichologais, lankėmės vaikų namuose.
– Ar kurdami filmą turėjote konsultantų? Ką jie patarė? Ar nereikėjo taisyti scenarijaus?
G.S.: Dauguma konsultantų mums pritarė, bet buvo įdomu stebėti į išankstines peržiūras pakviestų globėjų, įtėvių, globos tarnybų atstovų reakciją: jie visi pasakė tikintys tokios istorijos galimybe.
Tema sunki, skausminga, yra įsivaikinimo atvejų, tragiškų abiem pusėms, bet taip pat yra nuostabių šeimų ir vaikų, kurie rado savo tėvus.
Tai skatina tikėti, kad tunelio gale yra šviesa, jei randi tinkamą pagalbą, kai tau jos labiausiai reikia.
Tie pasakojimai, gražios istorijos jaudina iki ašarų. Iki šiol kokias keturias penkias prisimenu ir, kai pasidaro sunku, jos man žadina viltį, kad žmogiškumas visada nugalės tamsą, kuri kartais tvyro aplinkui.
E.J.: Aš supratau, kad mūsų šalies tarnyboms, dirbančioms su betėviais vaikais, netgi tokie filmai yra pagalba. Pagalba ne pats filmas, o jo sužadinta diskusija.
Mes turime kalbėti, nes yra daug išankstinių nusistatymų.
Pavyzdžiui, jei klasėje yra globojamas vaikas, jam iškart klijuojama etiketė: tikriausiai jis paslys. Ir visi to laukia. Nors paslysti gali bet kas, tam vaikui visada bus didesnis spaudimas, daugiau reikalavimų.
Esmė yra žmonių požiūris. Mūsų tikslas buvo ne tik analizuoti, bet ir padėti suprasti, kad apie žmogų negalima spręsti vien iš išvaizdos.
Dauguma paliktų vaikų yra psichologiškai traumuoti, turi nuoskaudų ir tai išsiveržia į paviršių.
Naujiesiems tėvams reikia galvoti ne apie save, o apie vaiką, kad jis išsigydytų traumą, kurią yra patyręs.
Meilės balais neįvertinsi. Tu gali tik dalytis savo meile ir priimti vaiko meilę, skausmą bei visas problemas, kurios su juo ateis.
Gal bus 90 procentų problemų, bet 10 procentų meilės jas atsvers.
– Jūsų filmas baigiasi suktu daugtaškiu, žiūrovas pats turi nuspręsti, koks tolesnis likimo vingis.
Aš atsakymo variantą pasirinkau. O kaip jūs sau jį užbaigėte?
E.J.: Turėjome įvairių variantų, bet mūsų vidinė nuostata buvo tokia, kad negalime baigti blogai. Norime, kad filmas turėtų pozityvią mintį.
G.S.: Filmas suteikia daugybę galimybių pasukti įvykius taip, kad žmonės iš seanso išeitų prislėgti.
Mes norėjome, kad „Čia buvo Saša“ kalbėtų ne apie tai, kaip viskas blogai ir sunku, bet kiek nedaug reikia, kad visiems būtų šviesiau.
– Tokia pagrindinė jūsų filmo siunčiame žinutė?
E.J.: Manau, pagrindinis klausimas, ar paaukotum savo svajonę dėl kito, ar aukosi kito svajonę dėl savęs.
G.S.: Kas yra šeima? Ar tik kraujo ryšiais susiję žmonės, ar šeima gali būti ir žmonės, visiškai nesusiję tais ryšiais?
E.J.: Stengėmės, kad šis filmas būtų žiūroviškas. Mano kaip režisieriaus tikslas – įdomiai papasakoti istoriją, kad žmogus, žiūrėdamas filmą, nesidairytų į laikrodį.
