„Vulkanovka. Po Didžiojo kino“ (2005) yra režisierės debiutas dokumentiniame kine po studijų LMTA. Tuomet dokumentinį kiną kūrė vos viena kita režisierė ar režisierius. G. Beinoriūtė sako, kad šiandien panaši situacija – dokumentiką ir dabar renkasi mažiau jaunų žmonių negu vaidybinį kiną.
„Nemanau, kad buvau kokia nors „anų laikų“ išimtis. Pamenu, kai kūriau daugiau dokumentikos, žmonės klausdavo: „O kada tikrą kiną kursi?“ Toks supratimas. Man rodos, pagrindinė priežastis, kodėl rinkausi kurti ir dokumentinius filmus buvo ta, kad man nebuvo didelio skirtumo tarp vaidybinio ir dokumentinio kino. Kinas man buvo medija, skirta pasakoti istorijas.
Štai kartą pasivažinėjau su kontrolieriais, pamačiau Šekspyro lygio dramaturgiją bei Beketo lygio absurdo dialogus, ir noriu daryti filmą! Gavosi „Troleibusų miestas“, po kurio žmonės klausdavo, ar čia tikri žmonės, ar ne aktoriai? Norėjau papasakoti apie Vulkanovką, bet negi kursi vaidybinį filmą?
„Tut u nas vse artisty“ („Čia mes visi artistai“), – sako Vulkanovkos parduotuvės pardavėja, ir ji teisi.
Arba buvo mano senelių tremties istorija, nuotraukos, noras apie tai papasakoti. Pripiešėm paveiksliukų – gavosi animacinis dokumentinis filmas „Gyveno senelis ir bobutė“.
Bet nebuvo svarstymų – vaidybinis, dokumentinis, animacinis... Idėja paprastai ateina kartu su forma“, – pasakoja G. Beinoriūtė.
Nemažą įtaką dokumentikos pasirinkimui, pasak režisierės, padarė kelionė į Bornholmo festivalį studijų metais su dėstytoju, vienu garsiausių Lietuvos dokumentininku Henriku Šablevičiumi. Į festivalį Giedrė vyko su studentišku vaidybiniu trumpu filmu „Mano vienišos draugės“.
„Pirmą kartą pamačiau tiek daug kūrybinės (ne televizinės) dokumentikos ir buvau tiesiog priblokšta, atsivėrė akys – kiek daug ir kokių įvairių gali būti išraiškos priemonių ir formų.
Iki tol žinojau lietuvių dokumentinio kino mokyklą, buvau mačiusi Herco Franko filmų. O Bornholme tarsi nušvitimas įvyko.
Be to, panašiu metu Lietuvos televizija (berods, Živilės Pipinytės rūpesčiu) buvo nupirkusi geros dokumentikos.
Pirmą kartą toje retrospektyvoje pamačiau čeko Miroslavo Janeko „Neregius“, latvio Ivaro Seleckio „Skersgatvį“. Tai – filmai, keitę mano požiūrį į kiną“, – prisimena režisierė.
Filmo „Vulkanovka. Po Didžiojo kino“ herojai – tolimosios Vulkanovkos Krymo stepėse gyventojai, kuriuos prieš metus aplankė „didysis kinas“, Šarūno Barto „Septynių nematomų žmonių“ filmavimo grupė. Dauguma vietinių gyventojų tapo filmavimo proceso dalyviais, bet kinas išvažiavo, o jie liko.
G. Beinoriūtė sugrįžto į Vulkanovką su savo filmavimo grupe. Į ekspediciją jiedu su operatoriumi Audriumi Kemežiu išvažiavo kone tiesiai iš A. Matelio „Prieš pareskrendant į žemę“ filmavimo aikštelės, kur A. Kemežys dirbo operatoriumi, o G. Beinoriūtė – režisieriaus asistente.
„Tai mūsų su operatoriumi A. Kemežiu, tuomet jaunų kinematografininkų, pirmas bendras filmas. Bandėme apibendrinti savo emocines ir profesines patirtis, įgytas „Septynių nematomų žmonių“ filmavimo aikštelėje.
Toks filmas-terapija ir Vulkanovkos kaimui, ir mums. Būdami ten, turėjome laiko kalbėtis apie kiną, nuodugniai analizuodavome scenas, kurias nufilmuodavome, paskui perfilmuodavome. Manau, tai buvo reikšmingas, mus auginantis laikas.
Be to, pats Vukanovkos kaimas ir žmonės, totoriai, su kuriais labai susidraugavau… Norėjosi ten grįžti. O kaskart grįžus būdavo jausmas, kad lankau savo vaikystės vietas, savo giminaičius. Paskutinį kartą buvau nuvykusi į Vulkanovką 2012 m.
Pamenu, važiuojam atokiausiais keliais Krymo stepėje, beveik negyvenamomis vietomis, o ant kiekvieno pakelės elektros stulpo kabo Janukovyčiaus partiją reklamuojanti vėliavėlė.
Paskui labai greitai Krymas buvo okupuotas, totorių šeimos išblaškytos – kas liko ten, kas – į Rusiją, kas – į Ukrainą. Ir šitas filmas iš šių dienų perspektyvos jau žiūrisi visai kitaip“, – sako G. Beinoriūtė.
„Vulkanovka. Po Didžiojo kino“ pradeda Kino klubo peržiūrų ir susitikimų ciklą „Moters erdvė. Vaizdai ir ištarmės“, skirtą moterų kūrybai lietuviškame kine apžvelgti, akcentuoti daugiakryptį, svarų jų indėlį į šalies kino raidą jau tris atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečius.
Gegužės mėn. įvyks filmų „Aurora“ (rež. Kristina Buožytė), „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ (rež. Janina Lapinskaitė), „Išgyventi vasarą“ (rež. Marija Kavtaradzė) peržiūros ir susitikimai su skirtingų profesijų kino kūrėjomis.
Kino klubo renginiai yra atviri ir nemokami, jie vyksta kiekvieną ketvirtadienį, 18 val. Kinematografininkų sąjungoje, adresu: Vasario 16-osios g. 8; durų kodas: 25
