Šiemet buvo suregta originali šventė vaizdingame Čijunės Sugiharos parke šalia Neries krantinės. Čia skambėjo japonų ir lietuvių liaudies dainos, svečiai buvo vaišinami šokoladu su japoniškais akcentais, o kiokušin karatė sporto entuziastai surengė įspūdingą masinę treniruotę tarp sakurų medelių.
„Tą dieną sakuros buvo pačiame žydėjimo įkarštyje, oras buvo nuostabus – tai buvo puiki diena sakurų šventei „Hanami“. Labai džiaugiuosi, kad kartu su Lietuvos gyventojais galėjome pasimėgauti žiedais, dainuoti tradicines abiejų šalių dainas.
Japoniška daina „Sakura sakura“, kurią atliko Agnė Sabulytė, yra apie sužydėjusių sakurų grožį. Antra japoniška daina „Kodžio no tsuki“, kurią dainavau ir aš kartu su Agne, išreiškia japonišką dvasią, kada yra apgailestaujama dėl sakuros žiedų ir gyvenimo trumpalaikiškumo ir trapumo. Nors ir esant kalbų skirtumui, dainuodami galime vieni kitus suprasti“, – džiaugėsi Yuko Yamasaki, Japonijos ambasdariaus žmona.
Sakurų sodeliai ir parkai yra mėgiami visame pasaulyje. Žmonės mėgsta prie jų pailsėti po darbų ar tiesiog pasigrožėti skubėdami pro šalį. Sakuros žydi apie savaitę ir susilaukia didelio dėmesio.
„Esu labai dėkingas už tai, kad su visais kartu turėjome progą surengti tokią gražią sakurų šventę. Šiuo metu Tokijuje sakuros jau nužydėjo, tačiau čia, Vilniuje, jos vis dar žydi, tad galima sakyti, kad šiuo renginiu Lietuva lyg perėmė sakurų žydėjimo estafetę iš Japonijos. Tikiuosi, kad abiejų šalių gyventojai ir toliau puoselės tarpusavio kultūrinius mainus, o draugystė dar labiau stiprės“, – kalbėjo Japonijos ambasadorius Shiro Yamasaki
Šiais metais Japonijos ambasadoriaus žmonai Y.Yamasaki ir dainininkei A.Sabulytei kilo idėja džiaugtis japonų ir lietuvių tautų draugyste bei sakurų žydėjimu per liaudies muzikos šaknis. Toks unikalus meninis sprendimas maloniai nustebino šventės svečius.
„Mane visada domino liaudies muzikos šaknys, įvairių tautų tradicijos, emocija, istorija užkoduota dainose. Nors pati baigiau klasikinį dainavimą, repertuaro amplitudė visada perlipdavo klasikinės muzikos rėmus. Iki pažinties su japonų dainomis teko prisiliesti prie lenkų, žydų, gruzinų bei kitų šalių liaudies melodijų.
Mano kiekvienos tautos dainų interpretavimas paremtas emocija ir intuicija, tai nėra tikras folklorinio pobūdžio skambesio atkartojimas, tai mano asmeninis santykis su muzika ir žmogumi, kuris ją man perduoda.
Japonų ir lietuvių liaudies dainų mainai prasidėję nuo sakurų žydėjimo, tikiu, kitais metais išaugs į kompaktinę plokštelę ir koncertą po vakariniu pavasario dangumi kvepiant sakuroms. Ačiū Yuko už patikėjimą šia idėja ir drąsą dainuoti lietuviškai“,- džiaugėsi dainininkė A.Sabulytė
Menas vienija tolimas tautas. Dainos nors ir skamba skirtingomis kalbomis – jų motyvai ar mintys yra panašios.
„Užsimezgus kultūrinei ir kūrybinei mano ir Japonijos ambasadoriaus Sh.Yamasaki žmonos Y.Yamasaki draugystei, pradėjo plaukti idėjos, rezonuojančios su abiejų mūsų tautų muzika. Kadangi auginu du mažamečius vaikus, o Yuko jau užauginusi tris atžalas, tačiau puikiai suprantanti motinystės ypatumus, jaučiu, kad galbūt atėjo momentas seniai kirbėjusias mintis apie lopšines jau ruošti dienos šviesai.
Idėja yra pristatyti japonų ir lietuvių populiariausias lopšines, padaryti vertimus į abejas kalbas, išleisti kompaktinę plokštelę, taip stiprinant Japonijos ir Lietuvos kultūrinę partnerystę ir vykdant gražius mainus, skiriant dėmesį mamos ir vaiko santykiams per muziką skirtingose tautose. Kiekvienam pasaulio kampelyje turbūt lopšinėje telpa panašūs žodžiai, tačiau kalbos savitumas priduoda unikalaus skambesio grožio būdingo tik tai tautai,“ – pasakojo Agnė.
